Vilniaus Kalvarijų parapijos giesmininkės su globėjomis, vadove Dovile Savickaite bei kunigu Moze Misevičiumi. Autoriaus nuotr.
Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus suradimo parapijos jaunimo choras jau keleri metai rengia vasaros keliones po Lietuvą, kuriose meldžiasi, gieda, susipažįsta su ypatingomis tautos istorijos bei tikėjimo liudijimų vietomis. Šiemet jaunosios giesmininkės kartu su globėjais bei vadovais keliavo po Anykščių kraštą.
Pagerbdami Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signatarą Steponą Kairį, per Kavarską, Kurklius atvyko į garbaus valstybės vyro tėviškę Užunvėžius. Ten tankiai suaugusių medžių giraitės apsuptoje stilingoje, medinėje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, vadovaujant kun. Mozei Mitkevičiui, šventė Šv. Mišias. Jos buvo pašvęstos dvasiniams ir pasaulietiniams vadovams, bičiuliams, šeimos nariams, klasės draugams ir net priešams, tiems, kuriems reikia taisytis…
Beveik dviejų dešimčių mergaičių choras, gitara pritariant vadovei Dovilei Savickaitei, džiaugėsi skambiomis giesmėmis. Ne tik lietuviškomis, bet ir lenkiškomis, mat Kalvarijų bažnyčioje yra šiomis kalbomis skambančiomis garbinančių Viešpatį grupės.
Turtingame pamoksle kun. M. Mitkevičius ne tik aiškino Šv. Rašto tiesas, kalbėjo apie drąsą tikėti, apie tikėjimo išpažinimo sukeliamas įtampas, kartu su giesmininkėmis bandė perprasti šventovę puošiančių simbolių prasmę. Ką gi reiškia inkaras, širdis, kryžius, ką žuvys, suprasti balandžio ar amžinai degančios liepsnelės prasmę…
Senajame kaime prie paminklinio stogastulpio, valandėlę skyrėme pažinčiai su čia gimusiu tikru savos tėvynės patriotu, Nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusiu S. Kairiu (1879 – 1964). Prisiminėme jo šeimą, mokslus, tėvų viltį, kad sūnus taps kunigu, studijas Petrapilio technologijos institute, inžinieriaus darbus, statant tiltus bei įrenginėjant vandentiekį ir kanalizaciją, pedagoginį darbą. Lietuvos valstybės kūrimą po 1918 – ųjų, darbą vyriausybėje, emigraciją, veiklą VLIK‘e ir mirtį tolimajame Niujorke.
Keliauninkai aplankė senąją Užunvėžių mokyklą, o po to senuoju vieškeliu per Klenuvką, Storius, Liudiškius nusileido į Anykščius. Tikriausia pilietiškumo pamoka, jautrus ir tikras prisilietimas prie istorijos buvo susitikimas su buvusiu Algimanto apygardos partizanu Jonu Kadžioniu – Bėda. Kelionė kartu su juo į Dabužių mišką, požeminės slėptuvės – bunkerio paieškas. Kelionę vainikavo valanda Troškūnuose, pajautos lankantis senajame bernardinų vienuolyne, gėrintis barokine Švč. Trejybės bažnyčia, meldžiantis prie ypatingojo Švč. Dievo Motinos Rožančiaus Karalienės paveikslo, leidžiantis į paslaptingus požemius.
