Litua – prieš tūkstantį metų taip parašyta Lietuva, ne vardininkas, kilmininkas – Lituae – parašyta ir įrašyta ypatingu laiku, prasidedant antrajam mūsų eros tūkstantmečiui; riba, reikšminga visos Europos konsolidaciniams procesams, tautų ir valstybių likimams.
Litua – prieš tūkstantį metų taip parašyta Lietuva, ne vardininkas, kilmininkas – Lituae – parašyta ir įrašyta ypatingu laiku, prasidedant antrajam mūsų eros tūkstantmečiui; riba, reikšminga visos Europos konsolidaciniams procesams, tautų ir valstybių likimams.
Lituae, Litua – 1009 m. Kvedlinburgo analų tikrinį žodį atpažįstame ir kaip Lietuvą, kaip dabartį, kaip istorijos dabar. Lietuvos esamybė – mes, mes esantys, įpareigoti ne tik gyventi, vartoti, bet ir apmąstyti, suvokti, kas pasigirsta iš amžių glūdumos, iš ūkų, rūkų, iš Ekleziasto liūdesio dėl žmogiškojo pasaulio praeinamybės. Matome lotyniško rašto fragmentą, svarbiausio mūsų žodžio seną įkūnijimą. Svetimšalis, išgirdo tariamą žodį (tikriausiai ne iš savo kraštą pavadinančio žmogaus lūpų) ir jį įrašė į trumpą tekstą apie šventojo Brunono, dar vadinamo Bonifacu, žūtį kartu su kitais misijos dalyviais. Anksčiausias žinomas Lietuvos pavadinimas Litua (slaviška lytis, bet lotyniškais rašmenimis). Pasauliui Lietuva buvo ir išliko kaip Litva, Lithuania, Lituanika, Litauen… Tūkstantmečio istorija keitė nedidelės šalies, prigludusios prie Baltijos jūros, prie didžiųjų savo upių Nemuno ir Neries, pavadinimą (laisvi įsijungimai ir prievartiniai prijungimai trynė net vardą ir kaip istorinę atmintį, jį deformavo), bet Kvedlinburgo analų įrašas išliko ir kaip gyvybingoji šaknis. Litua – Lietuva, lotyniškoji rašto tradicija, perimta su krikščionybe, tapatybę sustiprina ir įtvirtina.
Nėra vienos, visuotinai priimtos Lietuvos vardažodžio etimologijos. Manoma jį kilus iš hidronimo (Neries intakas Lietava, Lietauka), girdimas sąskambis su lietumi, gausiai laistančiu šią pajūrio žemę, Lietan vardas su artimo pavadinimo kariaunos būriu. Litovka – taip kitataučių vadintas ir lietuviškas dalgis. Dalgiu (senas baltų žodis) galima pabrėžti žemdirbiškąją Lietuvos kiltį. Tai, kas seniesiems lietuviams ar prolietuviams būdinga kaip narsiems kariams, sietina su žirgu. Lietuvai, buvusiai ir esančiai Europos centre, ant ar prie pagrindinio kelio tarp Rytų Europos ir Vakarų Europos, žirgas yra svarbiausias heraldinis žymuo, vyties ir ginties lydinys. Lietuvių pasaulėvokoje gintis, gynyba yra stipriai įsišaknijusi, persmelkusi gyvenimo būdą, kūrybą. Moderniosios kultūros požiūriu ši pasaulėvokos savybė gali būti suvokta ir kaip konservatyvumą, atsargumą kitų atžvilgiu skatinanti ypatybė.
Lietuvos istorikų atskleistuose, Kvedlinburgo įrašą papildančiuose dokumentuose (Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje) minimas ir genties vadas Netimeras, turintis 300 karių būrį, paveldimą valdžią. Pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje, o juo labiau pabaigoje ir antrojo tūkstantmečio pradžioje, lietuvių genčių užimamoje teritorijoje, kurią žymi Baltijos krantas, didžiosios upės Nemunas, Neris, Merkys, Šventoji, jau buvo ir didelių įtvirtintų sodybų, iš kurių radosi ir medinės pilys. Netimeras galėjo būti tokios pilies valdovas, galbūt mąstęs apie baltų genčių teritorijų jungimą, vienijimą.
Pirmieji įrašai, kuriais paminima Lietuva, svarbūs ir kaip ankstyviausio Lietuvos žingsnio į Vakarų civilizacinę erdvę, į krikščionybę, ženklai. Šalis atpažįstama kaip ji, kaip turinti vardą, ne bevardė. Vadas, galbūt ir kunigaikštis Netimeras ryžosi apsikrikštyti, priimti krikščionybę. Tikriausiai suvokė civilizacinės pažangos kryptį, kuria turėjo sukti ir baltų gentys, nematė kitos išeities. Bet jo aplinka, net brolis, kiti įtakingi vadai mąstė kitaip, misionierius ir jo palyda buvo nužudyti.
Ginčytis su istorija beprasmiška, bet lieka galimybių mąstyti, kad senoji, ikikrikščioniškoji baltų kultūra buvo gana išsivysčiusi, turtingas dievų ir deivių panteonas, pagrindiniais bruožais atitiko dar Antikoje susiklosčiusio šventumo hierarchines struktūras. Kaip pastebėta Algirdo Juliaus Greimo, Lietuvos valstybės ekspansija (XIII ir XIV a.) turėjo būti pagrįsta ir ideologiniu bendrumu; žiūrėdami į religiją kaip į ano meto ideologijos figūratyvinę išraišką, galime manyti, kad valstybės susidarymą ir jos išsiplėtimą turėjo atitikti ir tam tikras „religinio klestėjimo periodas”.[1] Savąja religija, gravituojančia vienasmenio Dievo linkui, senlietuvių labai pasitikėta, ji atkakliai ir pasiaukojamai ginta. Galime kalbėti apie baltiškąją savastį ir kaip apie religinę pasaulėžiūrą. Sutapusi su sąmone, patirtimi, prigimtine kalba, teikdama saugą, pasitikėjimą, išpuoselėjusi jaukius anapusybės vaizdinius (ant vėlių suolelio mirštančio laukia motina, tėvas, probočiai), ji stabdė žingsnius į krikščionybę ir savo stiprumu, savitumu. Jei žynių luomas ir nebuvo pasiekęs tokio lygmens, kad veiktų konsoliduojančiu ideologiniu lygmeniu, tai jo buvimas trinarėje struktūroje tarp žemdirbių ir karių neabejotinas. Verta dėmesio talentingo religijų tyrėjo Gintaro Beresnevičiaus[2] mintis apie indoeuropietiškų religinių tradicijų prasitęsimą ir realų įsikūnijimą ne kartą reformuotoje baltų religijoje.
Prieš tūkstantį metų senieji Europos tekstai pažymėjo pirmą datuotą Lietuvos istorijos siužetą (Alfredas Bumblauskas). Kartu jie paženklino ir svarbiausią ontologinį lietuvių dvasios konfliktą, ilgam persmelkusį ir lietuvių profesionaliąją kultūrą (literatūrą, dailę, muziką) – sankirtą tarp pirminio tikėjimo, paremto transcendencija, globojančiomis, gydančiomis, taikiai anapus išvedančiomis gamtos galiomis, ir tarp krikščionybės, pasireiškusios ne tik Dievo meile, gailestingumu, bet ir agresija, prievarta, kolonijine karinių ordinų politika. Karai su galingais Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinais žymi Lietuvos istorijos gūbrį, ženklinamą Šiaulių – Saulės (1236) ir Žalgirio (1410) mūšių. Neišvengiamai militarizuotos struktūros nukreipė lietuvių akis nuo savo rašto, kultūros, ir ši spraga Lietuvos istorijai buvo lemtinga.
Su kariniu epu sietinos senosios lietuvių tautos giesmės apie kunigaikštį Sudaitį, sutartinėse, itin savitoje dainuojamosios tautosakos formose, išlikusi jo vardo santrumpa. Kaip mitinis herojus mįslingai minimas kunigaikštis Šarūnas. Žodinėje kūryboje susitinkame su senos ir autentiškos kultūros tauta. Tautos atmintis išlaikė ne vieną mitą, taip pat ir apie didįjį kunigaikštį Gediminą, Vilniaus, istorinės Lietuvos sostinės įkūrėją, garsios Europoje dinastijos pradininką. Svarbiausia lietuvių mitinė, kartu ir istorinė herojė moteris yra kunigaikštienė Birutė, Kęstučio žmona, Vytauto Didžiojo motina. Mitinė pasaka apie Eglę žalčių karalienę, turinti daug variantų ir atitikmenų kitose kultūrose, atskleidžia itin archaiškus žmogaus pasaulio, jo struktūros vaizdinius. Laiko klodai persikloja, bet patys anksčiausi vaizdinių variantai apie žmonių dukterį Eglę ir jos vyrą žaltį Žilviną gali būti ir to laiko, kai misionierių Brunoną Bonifacą krašte, pavadintame Litua, ištiko brutali mirtis.
Tūkstantmetį įprasminantys įrašai žymi ir tuometinės Lietuvos, kad ir kaip sąlygiškai vartotume šį pavadinimą, priartėjimą prie Vakarų civilizacinių formų, neatskiriamų nuo krikščionybės, dramatišką sankirtą (praliejamas kraujas) ir atsitraukimą, lemtingai stabdžiusį ekonominius, socialinius, kultūrinius procesus. Tačiau baigiantis XII amžiui, lietuvių gentys jau pasiekia tokią savimonės pakopą, kuri leidžia susidaryti organizuojantį vaidmenį atliekančiam politiniam elitui, siekiančiam valstybingumo. Iškilo kunigaikštis Mindaugas; apsikrikštijęs (1251 m. pradžioje), 1253 m. liepos 6 d. galbūt Vilniuje, Katedroje, kartu su žmona Morta karūnuotas. Lietuva tapo karalyste. Tai aukščiausias Lietuvos istorijos taškas – Karalystės taškas. Yra argumentų Lietuvos krikštą sieti su Mindaugu, – pradžia yra prasidėjusi. Nors savaip ir pasikartoja Netimero scenarijus. Tik šį kartą nužudomas saviškis – karalius Mindaugas. Lietuva grįžo atgal, atsimetė nuo krikščionybės. To laikotarpio istorikai[3] kalba apie baltiškąją politiką, kuri nutrūko su kunigaikščio Treniotos nužudymu (1264). Baltiškoji politika, tiek, kiek ji buvo, kiek galima ją apčiuopti buvus, negalėjo nesiremti baltiškąja pasaulėvoka ir pasaulėžiūra, jos moralinėmis normomis, kurių punktyrai dar aiškūs ir Gedimino 1323 m. laiškuose pasauliui, programiškai skleidžiančiuose pagarbą kitiems, toleranciją.
Krikščionybė Lietuvoje įtvirtinama 1387 m. – Jogailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus; žemaičiai, etniškai ir istoriškai savita gentis, apsikrikštijo dar vėliau. Keturis šimtus metų truko lietuvių drama, kurios užuomazgas paliudijo ir tūkstantį metų išsaugojo Kvedlinburgo analai. Norime tikėti, kad tos dramos, pareikalavusios daug kraujo ir aukų, atomazga vyko pažangos linkme, kad kito kelio nebuvo. Kad dabartinės susivienijusios Europos, į kurią suspėjo ir dvi gyvosios baltų tautos (lietuviai ir latviai) savimonės gelmėse slypi ir vienu ar kitu būdu veikia ir istorija, aprašyta Kvedlinburgo analuose. Veikia ir kaip ginčas dėl krikščionybės vietos suvienytos Europos ideologijoje, ir kaip sąmonę stulbinantis kultūros, rašto išlikimas, liudijantis įvykius, žmones, jų tikėjimus, sprendimus, pasirinkimus, aukas. Ir pastangas suvokti, suprasti, kaip visa yra, kaip veikia dėsniai, mokslo tvirtybė, neatskiriama nuo iliuzijų, kaip galima žmogaus kūryba – ir kaip nenutrūkstantis pokalbis su Dievu, aiškinantis ir tai, ko negalima paaiškinti. Kaip visa persmelkia kultūra – gyvasis požemių (ar stebuklinių lietuvių pasakų) vanduo.
1579 m. jėzuitų ordino pastangomis Vilniuje įkurtas universitetas, seniausias Rytų Europoje. Tai vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje, gal net posūkio taškas, kurio galimybės nebuvo pakankamai išnaudotos. Universitetas iškėlė Vilnių kaip Europos miestą, mokslo ir kultūros, knygos centrą. Vilniaus universiteto 400 – ųjų metinių minėjimas 1979 m. gali būti suvoktas kaip pirmasis tautinės ir valstybinės sąmonės suaktyvinimo žingsnis. Vilniaus universitetas prasidėjo nuo Bibliotekos; įstatymas, kuriam nusižengė mūsų naujieji universitetai.
Krikščionybė Lietuvoje įtvirtino ir lietuvių kalbos raštą; pirmoji Martyno Mažvydo knyga – katekizmas išleidžiama 1547 metais. Problema, kad lietuvių kalba ilgai netapo universitetine, mokslo, šviesuomenės kalba. Minėdami Lietuvos istorijos tūkstantmetį, turime neišleisti iš akių savo kalbos, jos kūrybinio ir mokslinio autoriteto problemos. Ankstesni poterių tekstai rodo galimybę lietuvių rašto pradžią ankstinti, galbūt iki Mindaugo karalystės. Galbūt dar Mindaugo Katedros pamatai tebeslypi Vilniaus širdyje, po dabartine Arkikatedra. Krikščioniškosios bažnyčios, pradėtos statyti po krikšto, sudaro savitą Lietuvos, kartu ir Europos kultūros dalį. Vilniaus bažnyčios sudaro šio svarbiausio Lietuvos miesto istorinę ir sakralinę aurą. Judita Vaičiūnaitė, viena žymiausių XX a. pabaigos lietuvių poetų, sukūrė du „Vilniaus bažnyčių” ciklus. Apie seniausią ir istoriškai lietuvybei svarbiausią Šv. Mikalojaus bažnyčią kalbama kaip apie iškylančią iš gamtos ir įsirašančią į istoriją: „Iš lauko akmenų, raudonų plytų, čerpių / žema bažnyčia skersgatvy, / dar Gedimino / alsavimą sugėrus, šimtmečiais apkerpėjus, / tokia brangi sava / nuo pat rūstaus gimimo…”. Senųjų bažnyčių architektūra ir interjerai rodo Lietuvos ir Europos daugeriopus ryšius, lietuviškojo, netgi liaudiškojo prado dalyvavimą.
Katedra lietuvių savimonės gelmėse žymi aukščiausią prasmės lygmenį, neatskiriamą nuo sakralumo. Lyg nuolat būtų jaučiama po Vilniaus Katedra glūdinti seniausius laikus menanti Katedra. Tvirtovių – katedrų kontūrai kyla žymiausio lietuvių kūrėjo – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizijose. Paveiksle „Karaliai. Pasaka” iš mitinės gilumos-glūdumos keliamas švytintis Lietuvos branduolys, tarsi gaubiamas architektoninių žvaigždėto dangaus skliautų, „Vyčio preliude” regimi įspūdingo kosminio statinio kontūrai. Justino Marcinkevičiaus, savičiausiai konsolidavusio ir okupacijos nesunaikinamus lietuvių sąmonės pradmenis, ištartis „Katedroje” (1970), poetinėje dramoje, skirtoje Vilniaus miesto 650 – osioms metinėms Lauryno, įprasminančio žymiausią lietuvių architektą, Vilniaus Katedros statytoją Lauryną Gucevičių, lūpomis, veiksmui vykstant Katedros rūsyje: „Čia, šiame rūsy, / Turėtų būt ir mano šaknys. Šičia / Aš prieinu prie Katedros esmės, / Prie jos idėjos: Katedra – Tėvynė…”.
Šarūno Saukos, itin savito penkiasdešimtmečių kartos dailininko, naujausiame darbe, milžiniškoje kelių dalių drobėje, skirtoje Lietuvos tūkstantmečiui, regime ir efemerišką šventovę – Katedrą, statinys simbolizuoja valstybę. Autoportretizuotas rūpintojėlis (seniausia medinės lietuvių skulptūros forma) išreiškia ir susirūpinimą valstybe. Veidai, atpažįstami ir nematyti, grimztantys į mėlynus istorijos ūkus; idėjos, iškilusios iš Lietuvos ir į jos kūną sugrįžtančios. Narsiųjų lakūnų (pirmieji perskrido Atlantą) Dariaus ir Girėno uniforminės kepurės, balta Vaižganto galva, Jono Basanavičiaus profilis, Žemaitės skarelė… Kur tirščiausiai ir giliausiai mėlyna, turėtų (galėtų ) būti ir abejonių bei ryžto įtemptas Netimero veidas, ir kruvina misionieriaus Brunono galva. Per kraujo auką šv. Brunonas neištrinamai, įsirašo į Lietuvos istoriją.
Iš baltų genčių tik lietuviai viduramžiais sugebėjo sukurti savo valstybę; kad ir trūkinėdami valstybiniai ryšiai išsilaikė iki XVIII a. pabaigos. Stebuklingai atsikūrė 1918 ir 1990 metais. XX a. kiekvienas naujo, atsinaujinančio Lietuvos gyvenimo tarpsnis pažymimas kryžiais, senųjų bažnyčių restauracijomis.
Dabartiniu metu profesionalūs menininkai bažnyčiose sukuria originalių, didelės meninės vertės kūrinių. Kultūrų, iš dalies ir civilizacijų drama, kurią atveria ir Kvedlinburgo analų įrašas, dramatiškai prasiveržia ir vieno istoriškiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Petro Repšio darbuose, atnaujinusiuose senųjų Varnių (Medininkų) šv. Petro ir Povilos katedros altorių (antepedijų), skirtuose artėjančiam žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui. Reljefo centre – paukščiai, žuvys, gyvuliai ir žmonės traukia kryžiaus link; išlaikant etnografinį tikslumą, pasiekiama aukšto apibendrinimo. Pagal stilių antepedijaus reljefams itin artima Petro Repšio memorialinė plokštė „Žuvusioms baltų gentims” Vilniaus universiteto Baltistikos centre. Ta pačia meno kalba menininkas byloja apie žuvusias baltų gentis ir apie žemaičių išlikimą krikšto ugnyje su savo gyvuliais, bitėmis, paukščiais, žuvimis, medžiais. Tai senosios baltų pasaulėvokos atgarsis, atkakliai išsilaikantis ir moderniojoje poezijoje, itin ryškiai pajustas Sigito Gedos: „Ištiško geltona / Šviesa danguje, / Ir plaukia giedodamos žuvys į ją”, – sakoma eilėraštyje „Lietuvos atsiradimas” (1962). Taip į šviesą danguje giedodamos plaukia ir Petro Repšio žuvys seniausios žemaičių krikšto vietos altoriuje.
Vieni lietuviai (ar atkaklioji jų dalis – žemaičiai) didžiuojasi, kad Europoje ilgiausiai atsilaikė prieš krikštą. Kiti apgailestauja, kad dėl suvėlinto krikšto buvo atsilikta ekonomikoje, politikoje, vėlavo raštas. Nuolatinė ginties būsena sekino galias, mažiau jų liko kultūrai, kūrybai. Pralieta daug kraujo. Iš baltiškojo arealo išliko maža dalis – tik lietuviai ir latviai, apsorbavę ir dalį savo kraujo giminių, šiandien turi savo valstybes.
Nežinome, kas ištiko lietuvių genties vadą Netimerą, prieš tūkstantį metų kartu su savo kariais žengusį žingsnį, kurio neįmanoma buvo išvengti jo ainiams, tarsi pasirinkusį ir už mus. Nežinome, ar taip iš tiesų skambėjo jo ir jo brolio Zebedeno vardai jiems patiems, jo artimiesiems, gentainiams. Prūsijoje krikščionių misijos pradėtos kiek anksčiau, prūsai, galbūt stipriausia ir atkakliausia baltų gentis, pirmieji išnyko iš savo žemės ir iš istorijos, palikę kelis savo kalbos paminklus, iš kurių, deja, nebegalima rekonstruoti gyvo kalbos teksto. Ir nuotrupas apie Herkų Mantą, paskutinį garsų savo vadą; su jo vardu susijusios legendos apie beviltišką ir tragiškai gražų prūsų bandymą išsilaikyti. Herkaus Manto motyvas įprasminamas ir perprasminamas lietuvių mene.
Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio idėja suaktualino ir Netimero bei misionieriaus Brunono temą. Aukščiausias jos įprasminimo taškas pasiektas talentingiausio dabarties kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus operoje „Ignes et fides”. Idėjos iškyla iš istorijos ūkanų ir siekia būti įkūnytos, tapti kūnais. Tokiu būdu istorija, blankiu pavidalu išnyranti iš giliųjų archyvų, analų, vėl pasirodo kaip gyva. Broniaus Kutavičiaus muzika yra aukščiausias lietuviškosios savasties sintezės taškas – nuo ikikrikščioniškųjų dvasios pagavų ir jų konkretizavimo ritualais bei apeigomis („Paskutinės pagonių apeigos”) iki krikščioniškojo sakralumo.
Kad tautos istorija, bent fragmentu užrašyta ir svetimšalio liudytojo, galėtų atsigaivinti, pradėti veikti, labiausiai reikia gyvos kalbos, jos išlikimo, išsilaikymo. Lietuvių kalba, archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, itin reikšminga kalbotyrai (baltistikai ir indoeuropeistikai). Kalba ir šiandien tebetelkia tautą, sudaro jos gyvybės branduolį, centrą, taip pat ir senosios, tūkstantmetės, pasaulėvokos modelio bent fragmentiškos rekonstrukcijos galimybę. Kūryba ne tik konstrukcija, kūryba ir nuolatinė, nepertraukiama rekonstrukcija. Nėra nieko, kas savo suvokiamą pradžią pasiektų neprasidėjęs. Lietuvių kalba, nepaisant globalizacijos ir universalizacijos keliamų problemų, tebėra gyvybinga, ja tebekuriama savita poezija, daranti įtaką ir kitiems menams. Lietuviai turi išskirtinę lyrinę tautosaką – poezijos pradžių pradžią. Ir laiku – dar XVI a.-pradėjo versti „Giesmių giesmę”. XVIII a. pradžioje Herkaus Manto krašte iškilo didžiausias lietuvių kalbos poetas Kristijonas Donelaitis, sukūręs epinę poemą „Metai”, priklausančią ne tik lietuvių, bet ir Europos poetinei kultūrai, išverstą į pagrindines kalbas, prabilusią plastine kalba ( Vytautas Valius), teatro scena (Eimuntas Nekrošius) ir muzika (Bronius Kutavičius).
Ar „Metuose” atsiliepia Netimero dvasia? Ar pagrindiniame lietuvių kultūros tekste girdėti drama, dėl kurios prieš tūkstantį metų buvo pralietas kraujas? Taip, jei pajėgiame jau pačią poemos pradžią ištarti ir išgirsti kaip ontologinį konfliktą, per amžius vykstantį žemėje ir danguje – tarp dievų ir Dievo, tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio. Dramą kalboje ir žmogaus širdyje, kartais įveikiamą ne jėga, galia, o giliu atodūsiu – Donelaičio atodūsiu: „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!”
Nėra neperžengiamos ribos tarp istorinių analų paminėtos dramos prieš tūkstantį metų įvykusios žemėse, kurios jau tada vadinosi šiandienai artimu Lietuvos vardu. Nėra ribos – tik diena, naktis, diena, naktis, tik vienodai girgždantys laiko ratai, tik trumpas žmonių pabuvimas šioje žemėje, renkantis, tikint, abejojant, nusikalstant, pasiaukojant ir paaukojant. Kažką ir atliekant, pakeičiant, tikintis, kad į gera, bet to niekad nesužinant.
Esame paminėti prieš tūkstantį metų.
Bet mūsų pradžia yra giliau, toliau, aukščiau.
Pradžia tiesiogiai nepasiekia savo pradžios.
Ir todėl žmonijai tokie svarbūs yra žodiniai-simboliniai aktai, tekstai ir kūriniai.
Analai – tiesiogine ir perkeltine reikšme.
[1] Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos, Vilnius, Baltos lankos, 2005, p. 33
[2] Beresnevičius G., Baltų religinės reformos, Vilnius, Taura, 1995, p. 196
[3] Gudavičius E., Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 66
