Didžiąją savaitę lanko bažnyčią

Didžioji savaitė – susikaupimo, laukimo, ramybės laikas, vainikuojamas šv. Velykų prisikėlimo džiaugsmo.

„Anykšta“ pašnekovų klausė, ką jiems reiškia šv. Velykos? Kaip margina kiaušinius? Ką deda ant šventinio stalo? O gal laikosi tradicijų, atsineštų iš vaikystės namų?

Alma AMBRAŠKAITĖ, muziejininkė:

– Šv. Velykos – viena svarbiausių švenčių. Tai Kristaus prisikėlimo šventė, jis mirė ir prisikėlė tam, kad mes būtumėm laimingi, džiaugtumėmės, kad išmoktumėm kalbėti su juo. Šv. Velykų rytą einu bažnyčią – tai iš tėvų namų atsinešta tradicija. Tik dalyvavusi šv. Mišiose jaučiu šventę, tik tada ši diena įgyja prasmę, pakylėja. Nuo pat vaikystės ėjimas į bažnyčią buvo didžiausias džiaugsmas – ir niekas tais sovietiniais laikais mūsų nepersekiojo, nereikėjo slapstytis. Didįjį tridienį kiekvieną vakarą stengiuosi nueiti į bažnyčią.

Džiaugiuosi, kad dar turiu gyvus tėvelius, nors mamai jau per 80 metų, bet kokius ji šv. Velykoms kepa pyragus, kokį „zuikį“ kepa – net kunigas kažkada yra pasakęs, kad jo gaspadinei reikėtų pasimokyti… Susėsti visiems prie stalo – būtina. Mes lekiam, bėgam, dažnai artimam neturim laiko, todėl bent jau per šventes svarbu sustoti ir pabūti kartu. Juk tikroji pilnatvė gimsta tik pačių artimiausių žmonių rate. Kiaušinius, kaip ir vaikystėje, taip ir dabar, marginam tik svogūnų lukštais, dar papuošiam gėlytėm, žolynais. Labai gražiai lietuviškos švenčių tradicijos, valgiai aprašyti Bronės Buivydaitės knygoje „Pro vaikystės langą…“ Man ši knyga labai svarbi, manau, kad ir kiekvienas anykštėnas rastų, ką iš jos „pasiskolinti“ savo šventėms.