Marikonių dvaras jau atgaivinamas

Jau gaivinamas pernai rudenį nupirktas Marikonių dvaras. Daug metų nesėkmingai pardavinėtą žemės sklypą su seno angliško stiliaus parku, riterių laikus primenančiu bokštu ir grafų Marikonių dvaro rūmais ant Beragio ežero kranto netoli Svėdasų nupirko savo pavardės skelbti nepanoręs iš šių kraštų kilęs verslininkas.
Netrukus prasidėjo aplinkos ir pastatų tvarkymo darbai, rūmų likučiai konservuojami, o  aplinkiniai ir gal net pats naujasis savininkas svarsto, ar dvaro rūmai bus atstatyti…

Svėdasų dvarą dar XIX amžiaus pradžioje įsigiję italų kilmės grafai Marikoniai buvusių savininkų Radvilų sodybą pačiame miestelyje apleido, o savo rezidenciją kūrė atokiau, vakariniame Beragio ežero krante.
 Čia buvo pastatyti itališko stiliaus vilą su aukštu bokštu primenantys rūmai, ūkiniai pastatai, įveistas vaizdingas angliško stiliaus parkas. Svėdasuose gyveno trys Marikonių kartos, ypač pasižymėjo Liucijonas Marikonis, kurio rūpesčiu buvo pastatyti keli dideli mūriniai namai miestelyje, koplytėlė kryžkelėje, koplyčia – mauzoliejus Svėdasų bažnyčios šventoriuje. Jis, pasak Juozo Tumo – Vaižganto, buvo ,,pamišęs rūmus stilizuoti“. Dėl įvairių problemų dvaras buvo parduotas, po to atiteko ūkio bankui ir buvo nupirktas prakutusio ūkininko Juodviršio.
Kuomet Kazimiero Juodviršio šeimą 1941 m. birželį ištrėmė į Sibirą, sodyboje dešimtmečiais gyveno atsitiktiniai žmonės, kurie grožio nei žiūrėjo, nei gailėjo. Būdavo, kad viename kambaryje gyvendavo, antrame laikė kiaules, o iš trečio plėšė parketą ir kūrenosi krosnis, šildydamiesi šalčiams užklupus. Kolchozo valdžios parėdymu, buvo  nuplėšta dalis stogo, mat ūkio milijonieriaus lėšas reikėjo taupyti, skardos neįpirko…
Vėliau įvairūs apsukruoliai, jų prie svetimo, apleisto turto nuolatos atsirasdavo,  išlupo balkius, išpjovė gražiausius uosius parke, o rūmai ilgus metus neprižiūrimi, vis labiau irdami, pavirto  vaiduokliškais griuvėsiais. Juos susigrąžinę Juodviršių palikuonys dešimtmečius bandė parduoti, kol pernai rudenį valdą nupirko sėkmingu verslu ir plačiu užmoju garsėjantis pilietis.
 Prasidėjo darbai darbeliai. Parke iškirsti krūmai, pašalinti sausuoliai, išvalytos išvartos, išvežtos  šiukšlės, griuvėsių nuolaužos – liko tik tai, kas dar tvirčiau  laikėsi. Nuimant stogo likučius, raunant gerokai į mūrą įaugusius berželius, sugriuvo sienos fragmentas su arkute bei didvyriškai laikęsis prie bokšto prisišliejęs skliautas. Tačiau tai menka bėda – kai ateis laikas, viskas bus atstatyta.
Gal visas šimtas kubinių metrų medienos suėjo pastoliams, mat iš  storų medinių ramsčių suraizgytas rėmas, tvirti pastoliai apjuosė daugiau negu dvidešimties metrų aukščio riterišką bokštą. Langučių gotikinių rėmų fragmentai, keturšlaitis, veik sunykęs, nurudęs skardinis stogas, pusapskritės puskolonės, puošiančios statinio kampus, karnizai. Bokštas bus apdengtas plėvele iki to laiko, kuomet prasidės rūmų atstatymo darbai. Šalia senų, vertingų medžių – reto grožio ąžuolai prie rūmų bei keliolikos baltųjų tuopų alėja, bus sodinama ir naujų želdinių. Ar iš tiesų taip bus, dar nežinia. Gal šiam žygiui susitelks daugiau verslininkų, bus galutinai nuspręsta, kokia bus naujojo rūmo paskirtis, kokia viso projekto prasmė. Gal prisidės ir valstybė, juk ne kas kitas, o  valstybė turėjo konservuoti taip, kaip tai dabar daro naujasis šeimininkas.