2000 – tiek, manoma, dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvairiais laikotarpiais yra buvę pilių ir dvarų. Šiandien dalis jų, patekusių valstybės žinion, bando išsilaikyti iš biudžeto lėšų ir savarankiškų veiklų, atgyja kaip vietos kultūros židiniai. Atsidūrusių privačiose rankose likimas įvairus: vieni merdi nesulaukdami dėmesio ir investicijų, kituose, pritaikius šiuolaikinius verslo modelius, aktyviai verda gyvenimas.
„Yra ir šviesių, ir ne tokių šviesių dvarų tvarkymo pavyzdžių“, – pripažįsta Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas. Jo vadovaujama asociacija, kurios tikslas – rūpintis dvarų kultūriniu atgaivinimu, šiuo metu vienija apie 60 valstybinių, privačių ir nevyriausybinio sektoriaus narių. Tie, kurie įsigijo dvarus ar pilis tik iš noro įsisavinti kokių nors projektų lėšas ar jas ne visai skaidriai panaudoti, prezidento manymu, į jo atstovaujamą asociaciją nestoja.
Pasak G. Karoso, dalis privatizuotų dvarų be permainų esą ilgai stovi todėl, kad jų savininkai labai sąžiningai žiūri į patį atkūrimo procesą. „Jie kruopščiai tyrinėja objekto praeitį, jo kultūrinius sluoksnius, kad pradėję darbus, ko nors nesugadintų ir išlaikytų autentiką“, – tikina pašnekovas.
Kad privatizuotų dvarų atkūrimo darbai vyktų greičiau, šių metų kovo mėnesį buvo paskelbtas kvietimas teikti paraiškas kreditams iki 1 mln. eurų gauti. Šios Kultūros paveldo fondo finansinės priemonės valdymo sutartis pasirašyta su AB „Šiaulių bankas“, numatyta išdalinti 5,2 mln. eurų ES fondų lėšų. Dėl paskolos gali kreiptis kultūros paveldo objektus valdantys viešieji ir privatūs juridiniai asmenys. Paskolų teikimo laikotarpis – iki 2023 m. pabaigos.
Į klausimą, ar dvarų savininkai aktyviai naudojasi šia galimybe, G. Karosas tvirtina negalintis tiksliai atsakyti. Juolab kad Kultūros paveldo fondo kredito linija, jo žodžiais tariant, nėra kuo nors ypatingas finansavimo mechanizmas nei sąlygų, nei terminų požiūriu.
„Bankai turi savas taisykles, nuo kurių labai nedaug nukrypsta. Buvo lūkestis, kad palūkanų norma bus mažesnė, nes paskolos laikotarpio pabaigoje susidaro gana didelės mokėtinos palūkanų sumos. Tačiau yra kaip yra“, – konstatuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas.
Labiau apsimoka tvarkytis savo lėšomis
„Keistas dalykas: daugelis žmonių stato naujas sodybas, brangius, tikrai daug kainuojančius namus, bet senos, gražios, istoriškai svarbios ir aurą turinčios vietos stovi paliktosׅ“, – stebisi biomedicinos mokslų daktaras prof. Julius Ptašekas. Prieš daugelį metų Ignalinos rajone pamatęs Paliesiaus dvaro griuvėsius, jis iškart suprato: ši vieta turi potencialo.
„Mes prašėme iš Europos Sąjungos lėšų būtent viešbučio restauravimui. Leisiu sau pastebėti, kad pats ES lėšų skyrimo, kontrolės ir stebėsenos procesas dažnai yra per daug standartizuotas. Jis neleidžia įsigilinti į kiekvieną atskirą situaciją, nepadeda spręsti jos iš esmės ir neatsižvelgia į konkrečias projekto ypatybes. Tai vargina“, – atvirai dėsto profesorius.
Pasak jo, gavus ES paramą, neišvengiamai atsiranda papildomų išlaidų, kurios nefinansuojamos. Be to, paskirtų lėšų panaudojimui taikomi tam tikri apribojimai, ir paramos įsisavinimas iš esmės tampa neefektyvus. Todėl dėl varginančio biurokratinio proceso Paliesiaus dvaro koncertų salę ir kitus objektus buvo stengtasi atkurti nuosavomis lėšomis, nebesinaudojant ES parama.
„Galvojame, kad tai buvo vienas išmintingesnių mūsų sprendimų. Finansine prasme išėjo žymiai palankiau“, – skaičiuoja prof. J. Ptašekas ir pabrėžia, jog su Paliesiaus dvaru jį sieja ne ūkiniai-finansiniai santykiai, o labai stiprus emocinis ir prasminis ryšys, kurio siekis – atstatyti ir restauruoti Lietuvai vertinga vietą.
Atokios vietos privalumai
Kol kitų dvarų savininkai bėdoja, esą jų objektams atgyti trukdo nepalanki geografinė vieta, gero privažiavimo ir natūralių vandens telkinių trūkumas, vidury molingų plynių stūksantis Paliesius pilnas veiklų ir gyvybės.
Čia veikia fizinio krūvio terapijos klinika, dirbanti vadinamuoju sveikatos vadybos principu, vyksta aktyvi edukacinė, meninė ir koncertinė veikla. Atoki dvaro vieta, pasak jos gaivintojo, anaiptol ne trūkumas, o privalumas, vienas iš unikalios dvare įgyvendinamos koncepcijos elementų.
„Dievo ranka mums labai pagelbėjo“, – kalbėdamas apie Paliesyje veikiančią puikios akustikos koncertinę erdvę, nuopelnus aukštesnėms jėgoms priskiria prof. J. Ptašekas. Išties, talkinant amerikiečių ir lietuvių architektams buvo sugalvota, kad Lietuvoje labai retos – pasagos – formos ratinės pastato griuvėsius vertėtų ne atstatyti, o uždengti stiklu. Drąsa atsipirko šimteriopai – į atokų dvarą Ignalinos rajone dabar koncertuoti važiuoja klasikinės muzikos žvaigždės iš viso pasaulio.
„Menas mūsų dvare – tai ne vien koncertai, bet ir muzikos, garso, kvapų terapijos užsiėmimai. Kažkuria prasme jis prisideda prie to, ką daro klinika. Jie abu kartu susilieja į holistinę šios vietos koncepciją. Mūsų svečias ar pacientas gauna tam tikrą pagalbą savo kūnui ir sveikatai, bet kartu ir daug sužino, lavina protą ir intelektą, edukuojasi per meną ir muziką. Pastarieji kuria antistresinę, emociškai palankią aplinką“, – kiek kitokią, nei įprasta daugelyje dvarų, veiklos viziją dėsto prof. J. Ptašekas.
Vienintelis toks visame rajone
„Jei manęs prašytų išrinkti gražiausius mūsų rajono rūmus, neabejodamas durčiau pirštu į Diktariškių dvarą: gražus mūrinis pastatas, didžiulės kolonos, pats originaliausias ir įspūdingiausias objektas Radviliškio apylinkėse. Maža to – vienintelis toks“, – su neslepiamu širdies sunkumu kalba Vytautas Simelis, Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo poskyrio vedėjas.
O sunkumui rastis yra dėl ko. Sovietmetis, kai Diktariškių dvare veikė aštuonmetė mokykla ir kolūkio kontora, negrįžtamai suniokojo dalį autentikos. Ją mena išlikusi baltų koklių krosnis – vienintelė iš 15-kos buvusių, ir autentiški dvaro langai su savita langų stiklų laikymo ornamentika. Laimei, sovietinis praktiškumas nesudarkė rūmų vidaus: savo vietose liko ir kapitalinės sienos, ir visi 22 kambariai bei salės. Taigi, labai pasistengus, dvaro rūmų interjerui galima grąžinti buvusią didybę.
Vienaaukštį mūrinį dvaro pastatą su dviaukšte centrine dalimi iš kiemo pusės puošia šeši klasikiniai piliastrai ir trikampis frontonas. Šiandien Diktariškės skendi vešliame lapuočių parke, į kurį veda romantiška ūksminga dvaro alėja, saugoma kaip paveldo objektas. Įvairiose dvaro sodybos vietose dar galima rasti išsibarsčiusių tvartų, spirito varyklą, svirną.
Pastarąjį dešimtmetį rūmai jokiai veiklai nebenaudojami – tik ant pastato sienos kabantis kultūros paveldo ženklelis primena, kad kadaise čia virė intensyvus gyvenimas.
„Diktariškių dvaras turi pakankamai potencialo vėl tapti Šiaulių apskrities simboliu, istorinės atminties ir traukos vieta“, – nepaisant dabartinės situacijos, įsitikinusi viena iš šios vietos atgaivinimo entuziasčių, „Capital“ nekilnojamojo turto specialistė Sandra Babravičienė.
Pirmiausia, pasak jos, vargu ar kur kitur Lietuvoje rastum tiek daug ir tokių gražių kalvų. Netoli Diktariškių, vos už 20 minučių kelio pėstute, yra ir pats gražiausias Radviliškio kampelis – vadinamieji Šiaulėnų kalniukai. O nuo naujai pastatyto apžvalgos bokšto natūraliais, šiuolaikiškai sutvarkytais miško takais galima nueiti į piliakalnį. Bokšto apylinkėse suformuoti ir dviračių maršrutai – dvi sužymėtos trasos veda miško ir lauko keliukais. Ne per toliausiai įsikūrusi graži kaimo sodyba.
Anot S. Babravičienės, išskirtinės savo gamta, architektūra ir istorija Diktariškės galėtų būti puiki vieta verslui pradėti. „Juolab kad 30 proc. marketingo jau padaryta – pasakius „Diktariškių dvaras“, visi iškart supranta, ir apie kokį pastatą, ir apie kokį laikmetį kalba. Juk bet kokio pastato dvaru nepavadinsi. Dvaro statusą suteikia tik istorija“, – atkreipia dėmesį nekilnojamojo turto specialistė.
Savivaldybė pasirengusi padėti
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo poskyrio vedėjas V. Simelis sutinka, kad valstybės parama dvarams atgaivinti nėra didelė. Galima gauti kompensaciją už tvarkybos, atstatomųjų darbų ir autentikos atkūrimo administravimo veiklą, tačiau pinigine išraiška bendra suma išeina nedidelė. Nors įvairių fondų, finansuojančių architektūros objektų atkūrimo veiklas, netrūksta, bet privačių dvarų savininkai esą prie jų sunkiai prieina ir paramos nelabai gauna.
„Negalime sumaišyti privataus kapitalo su valstybės biudžeto pinigais. Tai reiškia, kad jei objektas yra privatus, savivaldybė į jį investuoti pinigų negali. Tačiau savivaldybė gali padėti tuo, kas yra jos žinioje: pavyzdžiui, sumažinti tokius į savivaldybės biudžetą surenkamus mokesčius kaip nekilnojamojo turto ar žemės mokestis“, – teisines galimybes dėsto V. Simelis.
Jo nuomone, jei į Diktariškių dvarą ateitų tikras, rimtas, gyvas investuotojas, nebūtų jokios problemos jį nuo tokių mokesčių atleisti. Dar Radviliškio rajono savivaldybė pasirengusi įsipareigoti, kad projektų derinimas nebūtų vilkinamas.
„Ko gero, kiekviena savivaldybė padarytų viską, kas yra jos kompetencijų ribose, kad tik paskatintų naujųjų savininkų įsikūrimą dvaruose ir kituose istoriniuose paveldo objektuose“, – tvirtina paveldosaugininkas. Pasak V. Simelio, kito kelio paprasčiausiai nėra: jei norima atgaivinti gražiausias Lietuvos vietas, vienintelė išeitis – geranoriškas vietos valdžios ir privačių dvarų savininkų bendradarbiavimas.
