Vaižganto deimančiukų ieškotojos

Praeitą savaitę Svėdasuose vyko kūrybinė stovykla, vadinamasis pleneras, „Tapome Vaižganto deimančiukus“, kuriame dalyvavo aštuonios dailininkės, piešusios Svėdasų miestelio bei apylinkių vaizdus, ieškojusios tikrųjų „deimančiukų“.
Kūrėjos lankėsi Malaišiuose, Žaliojoje, Butėnuose, ne tik piešė, bet ir kraštą pažinti stengėsi, susitiko su pačiais seniausiais ir mažiausiais. Šis sąskrydis buvo skirtas garsiojo svėdasiškio, kan. Juozo Tumo – Vaižganto (1869 – 1933) 150 – sioms gimimo metinėms paminėti, o šeštadienį atverta paroda veiks porą mėnesių.

Mintis organizuoti tokį renginį kilo bendraujant su svėdasiškių kilmės vilniete, tapytoja Sigita Jakutyte.
Menininkų stovyklos vyksta daugelyje vietų, taip pat ir labai artimuose mums Anykščiuose, tai kodėl gi negalėtų vykti gamtos grožio ir istorinės atminties turtinguose Svėdasuose?
Ši kūrybinga, darbšti menininkė ir sukvietė į Svėdasus piešiančias vilnietes, prie kurių prisijungė ir viena piešėja iš Andrioniškio. Laikas pats gražiausias, tuoj po Joninių, kai pievos mirga ir skamba nuo žiedų, kai vasara perkopia savo viršukalnę ir pasaulis ima dabintis greitą rudenį pranašaujančiu auksu.
Pirmosios meno stovyklos dalyvės susirinko pirmadienio popietę, vakare jos atvyko su svėdasiškiais, pritarusios parengtam piešimo Svėdasuose planui. Pirmąją dieną kūrėjos praleido Vaižganto gimtinėje Malaišiuose, tapė senojo kaimo gražumus, Malaišos upelio slėnio laukų platybes, antroji diena prabėgo prie Šventosios – Vaižganto krikštatėvio Augustino Žvirblio sodžiuje Butėnuose bei Žaliojoje, garsioje čia stūksančio senojo malūno griuvėsių didingomis mūro sienomis ir Vaižganto tiltu.
Dvi paskutinės dienos prabėgo miestelyje, prie gražiųjų ežerų. Žavėjo viskas: Baltojo bokšto paslaptis, kapinių ramybė, žavingoji Marijos koplytėlė, pasiklydusi tarp grikių laukų, itališko stiliaus dvaro rūmų likučiai Beragio ežero pakrantėje.
Dailininkės atliko ir socialinę misiją – susitiko, pasikalbėjo apie meną bei gyvenimą su socialinės globos namų gyventojais bei guviais mažyliais vaikų darželyje. Tikrai įdomu buvo jiems sužinoti, kodėl dažai kvepia aliejumi, kas yra paletė, kaip piešiama, kam reikalingas menas ir iš kur atsiranda dailininkai. Ypatingą aurą kūrė jaukus susitikimas su retų augalų sodą laistančiu, sodininką primenančiu klebonu Raimondu Simonavičiumi, kuris su didžia meile ir išmone aprodė visas klebonijos kieme augančias grožybes ir alsų vakarą vis dar tebedūzgiančias bitutes.
Vienas vakaras buvo skirtas ilgesniam pokalbiui apie Svėdasų kraštą ir filmo „Tumo kodeksas“ peržiūrai. Didžiausias netikėtumas – vieną rytą į bendruomenės namus tyliai įžengęs vyras su kryžiumi ir mistiškai paklausęs, kur čia esąs pašarvotas nabašnikas. Numirėlis tą kartą buvo pašarvotas kultūros namų patalpose…
Viešnagės Svėdasuose derlius – net 24 įvairių stilių, skirtingo formato paveikslai – visuomenei buvo pateiktas penktadienio vakare. Pasidalijus įspūdžiais apie viešnagę Svėdasuose, kalbėta apie tai, kad pleneras galėtų vykti kas vasarą, taptų tradicinis. Aptarti, iš arčiau apžiūrėti paveikslai tarytumei pasakojo, kokia magija alsuoja Malaišių sodžiaus kampelis, upelio tarpslėniu besidriekiantys laukai, miestelio bokštai, kapinaičių rimtis, mažoji koplytėlė, Šventosios tiltas, žydinčių grikių bei piliarožių stebuklas…
Plenere kartu su vadove S. Jakutyte dalyvavo Agnė Varpukevičiūtė, Aušra Šiaulytė, Daiva Margienė, Dalia Bložienė, Jolanta Vaišvilienė, Regina Jakučiūnaitė – Kubertavičienė ir Lina Vaišnytė su sūneliu Sauliumi.
Dailininkes priėmė ir globojo bendruomenė, tagi visi svėdasiškiai, o ypač pagelbėjo Inga ir Arvydas Kiliai, Violeta Gliaudelienė, Rimantė Grižaitė Malaišiuose, Eglė Rimkutė Žaliojoje. Menininkės buvo apgyvendintos Svėdasų bendruomenės namuose, kurie tiko ir patiko prie geriausių sąlygų pripratusioms miestietėms, bet, jei būtų prireikę suteikti kitą pastogę, buvo pasirengusios ir geraširdės seserys Šimkevičiūtės. Verta ir prasminga užsukti į Svėdasų meno galeriją, globojamą ir puoselėjamą tokių nuostabių ir gerumą dovanojančių žmonių.