Upės sargybinio pasakojimai

Jis – upės sargybinis, bent jau taip senokai vadinu. Jis – geras bičiulis, karštai į neteisybes reaguojantis vyras, kuriam skauda dėl nykstančios upės ir nykstančio, tiesiog niokojamo, prapultin keliaujančio miesto prie upės…

Nuo pat pradžių. Prašom. Bajoras. Jo senelis turėjo dvarų Baltarusijos teritorijoje, puikiausius rūmus, ištaigingus namus centrinėje Petrapilio gatvėje. Revoliucija Rusijoje sugriovė ne tik imperiją, bet ir daugybės žmonių gyvenimus. Petro protėviams teko pasitraukti į saugesnę vietelę ir jie, netekę visų turtų, apsigyveno Lietuvoje. Pats Petras augo didelėje šeimoje, po ankstyvos tėčio mirties jį kartu su dvyniu Povilu motina buvo atidavusi į internatą Pandėlyje, mat viena tiek burnų išmaitinti negalėjo. Tai buvo gyvenimo mokykla, grūdinusi, bet nesulaužiusi patirties. Polinkis menui stumtelėjo mokytis juvelyrikos. Panevėžio profesinė technikos mokykla paruošdavo tikrai gerai, paskyrimą gavo į sidabro cechą Kaune. Sugrįžęs į gimtuosius Anykščius, ne tik vertėsi juvelyro amatu, bet ir dirbo dailininku stambioje rajoninėje statybos įmonėje RSO.
Tėvas Edvardas Buterlevičius nuo pat 1952 – ųjų dirbo Anykščių hidrometeorologijos stotyje prižiūrėtoju. Ta stotis buvo įrengta prieš devyniasdešimt metų, 1927-ųjų liepos 4 – ąją. Pirmasis upės stebėtojas buvo K. Budrevičius, kurį jau po pusmečio pakeitė taip pat pusmetį darbavęsis A. Puzinas. P. Miežis tarnavo aštuoniolika metų, o nuo 1946 – ųjų rugsėjo 1 – osios ėmusi dirbti B. Miežytė darbavosi iki 1950 – ųjų. Ją pakeitė J. Miežys, užbaigęs tos šeimos dinastiją 1954 – ųjų kovo 25 – ąją. A. Meištas nespėjo geriau apšilti ir po devynių mėnesių Buterlevičių dinastiją pradėjo Edvardas.
Tik įsteigta stotis buvo dešiniajame krante, prieš pat tiltą, bet nepatogioje vietoje – jai trukdydavo nuolatos plukdomi sieliai. Tada ją perkėlė į kairįjį upės krantą, tuoj „po bažnyčia“. Bet iš ten vėl sugrąžino į dešinį krantą, nes ten buvo patogesnė vieta, ir pastatė hidromatavimų stotį. Jame įrengtas rusiškas įtaisas „Valdaj“, kuris apskritą parą fiksuoja pasikeitimus upėje, tarsi kardiogramą brėžia tėkmės „sveikatos“ linijas. Pasak techninės charakteristikos, stotyje vykdomi vandens lygio, temperatūros, ledo storio, sniego dangos aukščio, vandens debito, kritulių kiekio, oro temperatūros ir atmosferos reiškinių matavimai.
Petras upės pulsą tyrinėti ėmė apie 1967- uosius metus, nes, būdamas žingeidus ir judrus vaikis, padėdavo matavimus atlikti tėčiui. Pertiesę per upę lyną, prie jo pririšę valtį, ne tik specialiu „malūnėliu“ matuodavo upės tėkmės greitį paviršiuje ir gilumoje, bet ir kas du metrus išmatuodavo gylį. Upės lygį bei vandens temperatūrą matuodavo kasdien, 8 valandą rytą ir vakare pagal Grinvičo laiką, duomenis perduodavo į Kauną, o po – to į Panevėžį, kur buvo įsikūrę pagrindiniai regioniniai hidrometeorologijos centrai. Taip pat namų kieme buvo įrengta vėjo krypties, temperatūros bei kritulių matavimo aikštelė. Dar reikėjo stebėti giliųjų vandenų lygį –jį tikrindavo trijuose šuliniuose, esančiuose skirtingose miesto vietose. Tai atlikdavo į vamzdį įleidęs metrą. Tėčio darbą perėmė motina Sofija, kuri upės sargybą perdavė Petrui. „Bet su manimi dinastija nutrūks“, – be liūdesio sako Petras. Kadaise buvo ant Šventosios šešios vandens matavimo stotys, tačiau dabar teliko dvi – 1924 metais įsteigta Ukmergėje ir Anykščių. Kitos stotys teliko istorijoje – Antalieptės (1937 – 1971), Užpalių (1932 – 1944), Radiškių (1939 – 1944), Baltromiškių (1939 – 1964). Petro manymu, Anykščių stotis išliks, tačiau žmonių nebereikės, į upę bus „sukišti kompiuteriai“.
Juk kadaise ant Šventosios buvusios net šešios vandens matavimo stotys.
Petro kepurėje spindi „Sidabrinės gervės“ ženklas – Aplinkos ministro Mazūronio įteiktas apdovanojimas už nepriekaištingą ilgametį darbą. Juk darbuojasi jau 25 – erius metus, nuo pat 1991 – ųjų. Pavasariop buvo didelė šventė: Anykščių matavimų stoties 90 metų jubiliejus su moksline konferencija, hidrometeorologų suvažiavimu ir puikiu vakarėliu „Nykščio namuose“. Beje, mūsų stotį ir išgelbėjo jos senumas, istoriškumas ir tai, kad miestas laikomas beveik kurortu, nes kitaip būtų panaikinę.
Petras, kaip tikras miesto patriotas, daugeliu dalykų piktinasi. Kartais net įsikarščiuoja: „Idiotai – išardė Anykštos užtvanką. Buvo taip gražu, ir upelis buvo gyvas. Kaip smagu traukinuku važiuojantiems žvelgti į didžiulį tvenkinį, žiemą daugybė jaunuolių susirinkdavo žaisti ledo ritulio…“
Pasak besijaučiančio atsakingu už pasaulį bajoro, kadaise gyvas buvęs miestas, buvę daug entuziazmo, daug jaunatviškumo. Dabar jau miršta ir miestas, ir didžioji upė Šventoji. Potvynių nebėra, vasarą vaga žole užauga veik iki aštuonių balų – visiškas užaugimas įvertinamas dešimčia balų. Nyksta ir miestas: nebėra įmonių ir, pasak Petro, posūkis vien į turizmo plėtrą yra klaida. Kaip ir neišmintingi Lajų tako bei pernelyg arti upės vagos pastatyto Pėsčiųjų tako projektai. Medinės tako atkarpos apsemiamos vandens – kiek jos laikys?.. Prasidės po kiek metų daug kainuosiantys remontai. Žinoma, nieko nėra amžino. Skaudžiausia, kad jaunimo neliko: vos baigę vidurinę, visi kraustosi į miestus arba į užsienį, atgal beveik niekas negrįžta…