Geriausias paminklas partizanams

Rugsėjo 7-ąją, pirmąjį rudens šeštadienį, vyko tradicinis partizanų pagerbimo renginys Trakiniuose (Kurklių sen.). ,,Trakinių partizanai“ rengiami nuo 2005-ųjų, tačiau pirmieji ,,partizanai“ buvę bendraminčių pasibuvimai, o atsakydamas į klausimą, kelintas viešas renginys vyko šiemet, istorikas dr. Norbertas Černiauskas juokėsi, jog, kaip ir dera istorikui“, jau pametė skaičių.

 Šių metų ,,Trakinių partizanų“ renginyje žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius skaitė paskaitą  ,,Kaip ir kiek galima atrasti Lietuvos keliaujant po pasaulį“, dr. Mindaugas Nefas pristatė savo knygą  „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919–1940 m.“, istorikas Antanas A. Terleckas kalbino rezistentą kunigą Julių Sasnauską, vyko sustikimas su bioarcheologe Justina Kozakaite (tema – ,,Kaip šiuolaikinės technologijos padeda įminti partizanų karo mįsles?“), koncertavo bardas Mindaugas Valiukas, o dizaineris Giedrius Paulauskas pristatė  išskirtines partizaniškas uniformas.
Vyko Lietuvos kariuomenės ginkluotės ir amunicijos paroda, partizaniškai riteriškos dirbtuvės vaikams, Valstybės pažinimo centro edukacijų erdvė.
Nuo 2005-ųjų iš esmės pasikeitė ,,Trakinių partizanų“ organizatorių statusas. Prieš 14 metų N.Černiauskas ir M.Nefas buvo studentai istorikai, o dabar abu jie mokslų daktarai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, taigi – solidūs žmonės. Tačiau, pasak dr. N.Černiausko, ,,Trakinių partizanų“ koncepcija, keičiantis jo organizatorių statusui, nesikeitė: programoje neatsirado raudų ir ilgų tuščių kalbų. ,,Išliko ta pati idėja, jog partizanus galima pagerbti be raudų ir nuolatinės kančios. Mūsų supratimu, toks renginys yra pats geriausias paminklas partizanamas“, – ,,Anykštai“ kalbėjo dr.N.Černiauskas. Jis dėstė, jog paskaitos ir susitikimai nėra mokslinio ar akademinio pobūdžio –  tai greičiau mokslo populiarinimas, siekiant atskleidžiama tema sudominti kuo platesnį sluoksnį žmonių.
Renginys bėgant metams tapo vientisesnis, organziaciniu požiūriu, tobulesnis, o kalbėdamas, kokią naudą davė organizatorių statuso pasikeitimas, dr. N.Černiauskas šypsojosi, kad ,,dabar su kai kuriais žmonėmis susikalbėti, susitarti yra lengviau.“
,,Trakinių partizanai“ turi keletą nuo renginio neatsiejamų simbolių, tokių, kaip bridimas Virintos upe ir … Nefų šeimyna. Renginio vietą atkerta Virinta, per ją nėra tilto, tik brasta, todėl svečiai aunasi batus, raitosi kelnes ir merkia kojas į šaltą upę. Nefų kone kasmet darosi vis daugiau. Dabar jų, su antrosiomis pusėmis ir atžalomis, jau 14. ,,Trakinių parizanuose“ paprastai dalyvauja bent 50 procentų šios šeimos atstovų, o Dangira Nefienė tradiciškai segi lapuką su partizaniniu slapyvardžiui ,,Motulė“. Šių metų šventėje tradiciškai lankėsi ir buvęs pirmasis Anykščių rajono meras, profesorius Saulius Nefas.
 ,,Trakinių partizanų“ simboliu yra ir tremtinė Prima Petrylienė, ją ,,partizanai“ šiemet sveikino 90-ojo gimtadienio proga.
Šiemet ,,Trakinių partizanuose“ apsilankė apie 400 žmonių, o daugeliui dalyvavimas šiame renginyje jau tapo tradicija. Organizatoriai kalba, kad pradžioje jaunimas į Trakinius važiavo vieni, paskui – su antrosiomis pusėmis, dabar – jau ir su vaikais. Belieka laukti anūkų…  
Trakinių mūšis vyko 1945 m. birželio 27 d., kai prie Trakinių miško, slėnyje, NKVD kareiviai apsupo Alfonso Bagdono-Aro būrio partizanus. Kautynėse žuvo 32 partizanai, tik keliolikai iš jų pavyko prasiveržti už apsupties. Anykštėno istoriko Gintaro Vaičiūno teigimu, jokiame kitame mūšyje Anykščių rajone nežuvo tiek daug partizanų, kaip Trakiniuose. Prieš juos buvo mestos didelės NKVD pajėgos, kurias galimai sudarė 200-300 kareivių. Partizanai buvo įsikūrę atviroje vietoje, Virintos slėnyje, ir neturėjo priedangos prieš kulkosvaidžių ugnį. G.Vaičiūno įsitikinimu, per mūšį turėjo kristi ir nemažai „enkavėdistų“, tačiau tie duomenys nebuvo skelbiami, taigi net ir dabar nėra žinomi. Po mūšio „enkavėdistai“ sudegino tris Trakinių ir šešias gretimo Mackeliškio kaimo sodybas.