Vicemerui Dainiui Žiogeliui su svita grįžus iš Baltarusijos, į Ukrainą patraukė meras su patarėja. Kurlink kita kelionė? Panašu, kad gausios valdininkų delegacijos dar lankys Sakartvelą, Latviją, Kiniją, Vokietiją, Lenkiją… Ankstesnės kadencijos savivaldybės meras be kelionių po pasaulį dar mėgo renginius užsienio ambasadose, netgi šventė Japonijos imperatoriaus gimtadienį. Gal išties bendravimo su užsienio partneriais nauda su kaupu atperka kelionių išlaidas?
Įsivaizduoju, jog meras Sigutis, grįžęs po kelių dienų vizito iš „broliškos“ šalies, prie savivaldybės durų gausiai susirinkusiems žmonėms aukštai iškelia neploną segtuvą ir džiaugsmingai sušunka: „Atvežiau sutartį ir keletą neslaptų protokolų. Gyvensite geriau!” Gaila, nieko panašaus neišgirstame. Tik nuotraukose pamatom ,,mūsiškius“ tai prie tanko, tai sanatorijoje ant minkštasuolio, tai valgančius keptą paršą… Taigi, ar pateisinami savivaldybės tarnautojų kelionių tikslai, ar pateisinamos išlaidos, skirtos kelionėms po pasaulį, o vėliau ir priimant atsakomuosius vizitus? Nemanau. Sutinku, kad kartkartėmis reikia susitikti ir apkabinti braliukus latvius – jie mums istoriškai artimi. O kitos kelionės turi būti labai motyvuotos. Du trečdalius įvairaus lygio ir plotmės klausimų su užsienio partneriais galima išspręsti per ambasadas ar informacinėmis technologijomis. Negaila valdininkų darbo laiko: vis tiek neką būtų nuveikę, tačiau biudžeto pinigų – taip, gaila.
Teisybės dėlei prisipažinsiu, jog ne už savo pinigus pakeliavau ir aš. Rajono savivaldybė nupirko bilietą į Vokietiją, kur pirmą kartą stažavausi Germersheimo rajono savivaldybėje, kitą kartą mokiausi Schneverdingeno Gamtos apsaugos akademijoje. Dar ,,Sodros“ buvau komandiruotas į savaitės mokymus Kiolne. Kad kelionė nebūtų „zanic“, turėdamas gerų ryšių su vietos savivaldybės vadovais, atvežiau dvi „furas“ inventoriaus ir medicininės įrangos Anykščių ligoninei. Ir nors tarp geradarių portretų, kabančių ligoninėje ant sienos, manęs nėra – ne tai svarbiausia. Džiaugiuosi, kad susirgę anykštėnai guldomi į mano išrūpintas lovas.
Kitais atvejais blaškiausi po užsienius už savo pinigus ar draugų, kurie pakvietė, svetingumo dėka. Vykau į sportinių bėgimų varžybas, viešėjau pas bičiulius, lankiau kurortus ir turistines vietas ne už valdiškas „babkes“. Kokius tikslus išvykoms į užsienį kelia savivaldybė ir ar jie pasiteisina? Bent kartą per metus ji turėtų pateikti viešą ataskaitą apie tokio bendradarbiavimo naudą. Sutinku, kad smagu atsipalaiduoti su linksma kompanija svetingoje šalyje, kita vertus, tai nepigiai kainuoja. Man ne kartą teko oficialiai lankytis Baltarusijoje, Ukrainoje – įspūdis: padoriai pagerta, o naudos šnipštas. Dabar vadovai į kelionę vežasi gražias moteris, aš, deja, su savimi pasiimdavau dvimetrinį stambaus sudėjimo brigadierių Savelijų Petrovičių. Jis išgerdavo už du ir turėjo gražų balsą, o tokie žmonės kompanijoje yra aukso vertės. Betgi tai vyko Brežnevo laikais, kuomet panašius rajonus ir įmones suporuodavo ir liepdavo socialistiškai lenktyniauti. Naudos buvo mažai, tačiau linksmybių – ojo joj.
