Algirdo Kaušpėdo knygoje - 80 novelių.
Lapkričio 15-ąją, architektas, grupės ,,Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas Anykščių L.ir S.Didžiulių bibliotekoje pristatė savo pirmąją grožinės literatūros knygą, 80-ies novelių rinkinį ,,Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus.“
Daugiau nei pusantros valandos vykusiame renginyje nuo knygos nukrypta iki Lietuvos Atgimimo, verslo ir ,,Anties“ tekstų.
Padės girdėti Dievo žodį
Visus pinigus už per renginį parduotas knygas A.Kaušpėdas paaukojo Andrioniškio bažnyčiai, taip prisidėdamas prie šios bažnyčios garso įrangos pirkimo. Už knygas per renginį surinkta 270 eurų. Andrioniškio parapijoje, Paandrioniškio kaime, yra A.Kaušpėdo tėvų sodyba. Paandrioniškyje gyveno jau ir architekto proseneliai.
Per knygos pristatymą į auditoriją kreipėsi ir Andrioniškio klebonas Mindaugas Šakinis. Pasak kunigo, bažnyčiai garso aparatūra reikalinga todėl, kad joje ,,Dievo žodis ne tik skambėtų, bet ir būtų išgirstas“.
Panašu, kad garsusis kraštietis visokeriopai rūpinasi Andrioniškio bažnyčia. Po renginio, geriant arbatą, Andrioniškio klebonas ir A.Kaušpėdas kalbėjosi apie pelijančias bažnyčios sienas ir svečias pažadėjo užvažiuosiąs į šventovę ir kaip architektas nustatysiąs šios problemos priežastį.
Nesureikšmina rašymo ir rašytojų
,,Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ 3000 egzempliorių tiražu išleido leidykla ,,Tyto Alba“. Renginį vedęs ,,Anykštos“ žurnalistas Vidmantas Šmigelskas dėstė, jog jis iš autoriaus ,,antiško“ stiliaus, kai humoras pinasi su rimtais dalykais, atpažintų, kad 80 novelių rinkinio autorius yra būtent A.Kaušpėdas. Žurnalistas kalbėjo, kad 3000 egzempliorių knygos tiražas šių dienų masteliais yra kosminis, o A.Kaušpėdas tik šyptelėjo, kad iki Henriko Daktaro knygos tiražo jam esą dar toli.
Tik iš vardo ir pavardės galima atrinkti, kad knygos autorius yra ,,tas garsusis A.Kaušpėdas“. Knygos anotacijoje A.Kaušpėdas ironiškai prisistato ,,debiutuojančiu grafomanu“, neužsimena, kad jis – legendinės ,,Anties“ lyderis, vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų ir t.t. Šiaip jau, regis, siekiant parduoti knygą, kaip tik reikia visais įmanomais būdais pranešti, jog kūrinio autorius yra įžymybė.
,,Ilgas mano tas gyvenimas, man jau 66-eri. Daug mano gyvenime visko buvo ir visa tai yra kaip kupra. Nebenoriu kartoti : aš ir tas, ir tas, ir anas. Man tai neskoninga. Su leidėjais (,,Tyto alba“) sutarėme, kad darome būtent tokį chuliganišką pristatymą“, – kodėl nedeklaravo savo praeities nuopelnų, per knygos pristatymą kalbėjo A.Kaušpėdas. Pasak jo, Lietuvoje iki šiol nepelnytai sureikšminami rašytojai, nes knygų rašymas nėra išskirtinė veikla. ,,Nuo tarybinių laikų liko tas rašytojų sureikšminimas, kai jie tarnavo ideologiniam frontui. Pasaulyje knygų rašoma labai daug. Islandijoje kas dešimtas žmogus yra parašęs knygą. Jeigu taip būtų Anykščiuose, tai Jūsų mieste gyventų tūkstantis rašytojų“,- aiškino menininkas.
Zombių ekpertas…
Viena garsiausių ,,Anties“ dainų – ,,Zombiai“. Beje, Ukmergė ( pasak A.Kaušpėdo, ,,balandžių daug Ukmergėj, jie nekalti, tačiau apsėsti…“) miesto reklamai aktyviai naudoja šį ,,Anties“ kūrinį. Ukmergėje pristatyta balandžių skulptūrų, ant Šventosios tilto turėklų brailio raštu ,,atspausdintas“ visas dainos apie zombius tekstas. Zombius A.Kaušpėdas aprašo ir knygoje ,,Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus.“
,,Knygoje sudėtos novelės iš tiesų primena pokalbius prie alaus. Su kaimynu geriant alų kalbama ir prie pirmojo bokalo, ir po šeštojo. Skaitydamas atskiras noveles, galiu atspėti, po kurio bokalo kalbėta. Mokslinis traktatas apie zombius tikrai nebus pokalbis po pirmojo bokalo…“ – dėstė rašytoją kalbinęs V.Šmigelskas. ,,Ši knyga labai eklektiška, išties kartais gyvenimas tapomas labai neblaiviai, o kartais labai tiesmukiškai. Alus vyrus sucementuoja. Susėda. Kalbasi. Nebūna taip, kad vyrai nei iš šio, nei iš to imtų filosofuoti. Bet kai susėda prie alaus – turi kalbėtis. Prieš dvejus metus pradėjau rašyti štai tokius tekstus. Pradėjau tą naują aistrą valdyti. Pažiūrėjau į kompiuterį, kad turiu ir prieš dešimt metų parašytų tekstų. Reikėjo visa tai kažkaip sudėlioti, sujungti ir tada atėjo bičas ir kaimynas“, – kaip atsirado knyga ir kaip gimė bičas ir kaimynas, kurie yra didžiosios dalies novelių ,,autoriai“, aiškino A.Kaušpėdas.
Regis, apie absurdišką knygos traktatą ,,Kaip atpažinti zombį?“ jo autorius kalbėjo rimtai. ,,Knygoje paaiškinama, kaip atpažinti zombį, yra taisyklės, kaip jį rasti…Zombiai, apie kuriuos aš rašau, gyvena mumyse ir su jais mes turime karštai kovoti. Jei zombį savyje inventorizavai, jau yra gerai. Jau atsiranda galimybės su juo aiškintis“, – nurodė menininkas.
,,Anties“ gyvavimo pradžioje dainų tekstams naudoti poetų, ypač Gintaro Patacko, kūriniai. Vėliau dainoms žodžius ėmėsi rašyti pats A.Kaušpėdas. Žodžius ,,Zombiams“ jis pats ir parašė.
,,Visai gerai būtų skambėję ir ,,balandžių daug Anykščiuos…“- rimavo V.Šmigelskas. ,,Nežinojau nieko apie Ukmergę. Šita daina yra australų grupės koveris. Originale vienoje vietoje skambėjo miesto pavadinimas – Bombej. Bombej – panašus rimas kaip Ukmergėj. Bombej – Ukmergėj… Bet tikrai nežinojau, kad Ukmergėj būta tiek daug balandžių, Buvo balandinės, labai senos balandininkų tradicijos. Todėl niekas netiki, kad aš to nežinojau“, – apie tai, kodėl zombiai kildinami iš Ukmergės, paaiškino garsiausiu jų specialistu tapęs menininkas.
Sabonio dėsnis ir futbolo uždraudimas
Knygoje A.Kaušpėdas nagrinėja ir Sabonio dėsnį. Jo esmė, jog talentingas, stabiliai gerai savo darbą atliekantis žmogus praktiškai nėra giriamas. V.Šmigelskas atkreipė dėmesį, jog taikant Sabonio dėsnį ir A.Kaušpėdas neturėtų laukti pagyrų, jog jo knyga gera, įdomi ir t.t. Atrodytų, kad viskas, ką šis žmogus darė, buvo sėkmingi projektai. Jis garsus muzikantas, žinomas architektas, sėkmingas verslininkas, politikas, televizijos vadovas.
,,Tai tik iliuzija. Daug veiklų, todėl susidaro toks įspūdis. Bet mano gyvenime nesėkmių buvo pakankamai. Ir asmeninių nesėkmių, ir verslo. Esu bankrutavęs, praradęs apie 20 milijonų litų. Visą gamybą Norvegijoje praradau per 2008 metų krizę. Bankrotas buvo baisus, kitas gal tokiu atveju nusižudytų“, – sėkmingo žmogaus teoriją neigė pats meninkas.
Novelėje apie futbolą bičas ir kaimynas svarsto, jog futbolą Lietuvoje reikia uždrausti, kad mūsų šalis ateityje nebepatirtų gėdos. Simboliška, bet knygos pristatymo išvakarėse Lietuvos futbolo rinktinė patyrė rekordinį pralaimėjimą, kai ją 0-6 ,,suspardė“ portugalai. ,,Ar tik ne vakar šią novelę parašėte?“ – ironizavo V.Šmigelskas.
Atsimena 1988 liepo 15-ąją
Knygos pristatymo klausėsi ir buvęs Anykščių sąjūdiečių lyderis Audrius Vingrys. Juk būtent A.Kaušpėdas buvo tas žmogus, kuris lyg ir paskelbė Sąjūdžio Anykščiuose pradžią. Jis sakė puikiai prisimenąs 1988-ųjų liepos 15-osios dienos ,,Anties“ koncertą Anykščių miesto stadione, per kurį pirmą kartą Anykščiuose viešai suplevėsavo Trispalvės, o būrys žmonių po koncerto vyko prie Puntuko akmens ir pirmą kartą paminėjo S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą metines. Nuo 1988-ųjų lakūnų pagerbimas vyksta kiekvienais metais.
,,Jaudinantis dalykas. Buvome rimti. Baisu buvo. Žmonės pirmą kartą sustojo ratu ir giedojo ,,Tautišką giesmę“. Ne džiaugsmo tai buvo paradas, o susikaupimo akimirka. Po giedojimo patylėjome ir grįžome. Nebuvo šūksnių: ,,šalin tarybų valdžią“, ,,padarysime Lietuvą laisvą…“ – prisiminė kūrėjas. Jis anykštėnų paklausė – kas 1988-ųjų liepos 15-ąją buvo prie Puntuko? Salėje pakilo keliolika rankų.
,,Antimi“ – į Sąjūdį
Žurnalistas menininko klausė, kas ką susirado – ar A.Kaušpėdas Sąjūdį, ar Sąjūdis A.Kaušpėdą. Jis be patoso dėstė, kad sąjūdininku tapo … atsitiktinai, per ,,Antį“. ,,Antis“ buvęs bičiulių projektas, sukurtas profesiniam architektų vakarėliui ir keletą metų buvo tiesiog mėgėjiškas kolektyvas.
,,Į didžiąją sceną pakliuvome 1986-aisiais. Kaip debiutuojantis ansamblis, buvome pakviesti į ,,Lituanikos“ festivalį. Grojome gal pirmą valandą nakties, kai visi žiūrovai jau ėmė skirstytis, norėjo eiti namo… Bet grįžo ir tie, kurie jau judėjo link išėjimo. Per vieną naktį tapome įžymūs. ,,Komjaunimo tiesos“ pirmajame puslapyje – Kaušpėdas su mikrofonu. Tą naktį mus pastebėjo režisierius Artūras Pozniakovas, ir kaip neformalius, šviežius, pakvietė į filmą ,,Kažkas atsitiko“. Filmavo mus, ,,Fojė“ ir Vytautą Kernagį su ansambliu. Išėjo puikus filmas. 1986 vasarą filmavomės Kalnų parke. Kine buvo daugiau leidžiama nei gyvenime. Ir fašistai kine juk gali bėgioti… Ir roko muzikai kine buvo galima skambėti. Lyg ir kiną filmavo, bet į koncertą susirinko realūs žmonės, realus jaunimas. Visi pradėjo kaukti, rėkti. Kareiviai turėjo nuo scenos žiūrovus atskirti, o režisierius šaukė: ,,kokie kadrai, kokie kadrai, greitai filmuokite“. Išėjo geras filmas, tą filmą jaunimas vis žiūrėdamas ir žiūrėdamas tiesiog sudrožė į skutus. Kai kas jį matė po dešimt kartų. Filmas tapo savotišku pareiškimu – kažkas netarybinio. Po to man kilo idėja, pasiūliau ją Gintautui Babravičiui – darome festivalį. Jis vaikščiojo po komjaunimą ir sugalvojo, kad toks festivalis juk… ,,perestroika“. O kodėl negali būti tokia ,,perestroika“? Leido rengti fetivalį. Ir prasidėjo nepaprasti dalykai. Pradėjo žmonės rinktis kartu, ateidavo į koncertą močiutė, senelis, suaugę jų vaikai ir anūkai. Visi. Visa šeima.
Niekas nežinojo, kas tas rokas, bet kažkas vyksta, reikia nueiti. Taip žmonės drąsino vienas kitą – pasidarė lyg ir Sąjūdžio repeticija… Pirmasis festivalis buvo 1987 – aisiais. O 1988-ųjų birželio mėnesį susikūrė Sąjūdis, o mes liepos mėnesį važiavome jau su vėliavomis. Gyvenimas taip įtraukė, taip viskas susiklostė… Būtume nesudominę tą naktį A.Pozniakovo, nebūtų pakvietęs į tą savo kiną, nebūtų mūsų buvę Sąjūdyje. Aš nesakau, kad Sąjūdžio būtų nebuvę. Bet manęs nebūtų Sąjūdyje. Taip susiklostė ir aš dėl to labai laimingas“,- apie tai, kaip su ,,Antimi“ ,,įskrido“ į Sąjūdį, anykštėnams pasakojo A.Kaušpėdas.
Visgi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos nariu tapęs A.Kaušpėdas į politinius valstybinius postus nėjo. Jis tvirtino, kad oficialiosios politikos išvengti stengėsi todėl, kad jam labai nepatinka susirinkimai – labai juose nuobodu. ,,Bet vos tik paskelbė nepriklausomybę, gal po dviejų dienų skambina Landsbergis, Stankevičius – reikia imtis vadovauti televizijai, kurti viską iš naujo. Pagalvojau, kad televizija geriau nei poltika: kūrybinių žmonių daugiau, studijos, grimas. Šoka, dainuoja. Sakau – gerai. Puikiai prisimenate, kas buvo 1990-aisiais, 1991-aisiais, 1992-aisiais…Labai sunkūs buvo metai. Blokada. Elementaraus benzino nebuvo, nebuvo kaip išvažiuoti į filmavimus…. Vėliau, apie 1993-uosius, pradėjo atsirasti pirmieji kapitalistai, metalus iš Rusijos vežė, medį kažkur vežė. Pinigų atsirado. Pradėjo savo gūžtas sukti. Ir mes, architektai, tada atsistojome ant kojų, tada vėl pradėjau savo architektūrinę veiklą. Buvo tokie ,,Jungtinių pajėgų“ namų katalogai. Matau – ir Anykščiuose yra ne vienas namas pagal tą katalogą padarytas. Vėliau tie katalogai išaugo į gamybą Pradžioje ,,Panevėžio skydmedis“ juos mums gamino, paskui mes patys perėmėme gamybą, perkėlėme į Klaipėdą. Ir taip po truputį išvystėme verslą“, – kaip po Sąjūdžio klostėsi jo gyvenimas, anykštėnams pasakojo architektas.
Gavo ir klausimus, ir atsakymus
Vienas iš žiūrovų prisiminė, kaip A.Kaušpėdas išsidirbinėjo tiesioginėje ,,centrinės“ Tarybų Sąjungos televizijos laidoje ir paprašė jį papasakoti šią istoriją. ,,Buvo tiesioginis eteris centrinėje televizijoje. Man atrodo, laida vadinosi ,,Muzikos ringas“ . 1989 metų pradžia. Kai mes atvykome į studiją – gavome klausimus ir atsakymus. O mes – sąjūdiečiai, ereliai… Pagalvojome, kad mes į tuos komjaunuoliškus klausimus atsakysime kaip pusdurniai biurokratai. Taip ir vyko. Vaidinome kvailius. Ir tas labai supykdė televizininkus. Jie negalėjo eterio nutraukti ir nežinojo, kaip elgtis. Pirmoje dalyje jiems prisikaupė daug pykčio, todėl vienas iššoko ir pradėjo mus kaltinti – jūs nacionalistai, jūs durnių voliojate. Vėl apsimečiau kvailiu, sakau, kas tas nacionalizmas? Iš tikrųjų žaidėme pavojingą žaidimą, viskas galėjo kitaip baigtis, bet baigėsi gerai… Kai nuėjome į viešbutį, su mumis net personalas nesikalbėjo. Buvome kaip raupsuoti. Bet kai grįžome į Lietuvą, didvyriai – ,,Vo, vyrai, pavarėt – gerai, teisingai“, – anykštėnams pasakojo A.Kaušpėdas.
Tėtis vadovavo Arklio muziejui
A.Kaušpėdas gimė ir augo Vilniuje, bet vasaromis daug laiko praleisdavo Paandrioniškyje, pas senelius. Prie arbatos puodelio menininkas pasakojo, kad jo proseneliai Paandrioniškyje nusipirko 20 hektarų kirtavietės ir plikomis rankomis rovė kelmus, bet kai žemę paruošė, įdirbo, – visi aplinkiniai stebėjosi fantastiškais derliais.
A.Kaušpėdo tėvai, tėčiui išėjus į pensiją, grįžo į tėviškę. Algirdo tėtis Vytautas Kaušpėdas buvęs didelis viršininkas: jis trisdešimt metų vadovavo Lietuvos respublikiniam ryšių statybos trestui, kuris ir Viešintų televizijos bokštą pastatė.
Grįžęs į Paandrioniškį – 1992-1994 metais – V.Kaušpėdas dirbo Arklio muziejaus vedėju. Į muziejaus teritoriją jis perkėlė ir joje įrengė pirmąją etnografinę aukštaičių (Striukų) sodybą, pastatė kavinės ,,Pasagėlė“ kompleksą.
Gal prieš penkiolika metų V.Kaušpėdo namas užsidegė. Po renginio A.Kaušpėdas pasakojo, kad gaisro gesinimą lydėjo kuriozai – vienas ugniagesių automobilis gaisro negalėjo gesinti, nes neveikė siurblys, kitas – užklimpo. ,,Anykštos“ žurnalistai prisimena, kad po gaisro važiavo į Paandrioniškį, kalbėjosi su V.Kaušpėdu. Jis maloniai priėmė žurnalistus, ramiai papasakojo apie nelaimę ir net neužsiminė apie buvusius nesklandumus. ,,O ką tai būtų pakeitę?“ – kodėl tėtis nesipiktino ugniagesių nepasirengimu, paaiškino A.Kaušpėdas.
Beje, prisimename ir tai, kaip civilizuotai, mūsuose neįprastai, po tėčio mirties pasielgė A.Kaušpėdas. Menininkas atvyko į ,,Anykštos“ redakciją ir paprašė žinią apie netektį kuo greičiau ištransliuoti, kad tėčio draugai ir pažįstami galėtų su juo atsisveikinti.
V.Kaušpėdas išėjo 2008-aisiais, 2017-aisias mirė ir jo žmona, ekonomistė Ona. Po gaisro atstatyta Kaušpėdų sodyba Paandrioniškyje liko vaikams – Algirdui ir jo seseriai Jolantai. A.Kaušpėdas nuogąstavo, kad ir pats, ir sesuo retai randa laiko tėvų tėviškę aplankyti. Tiesa, jis sakė, kad paskutinę knygos ,,Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ redakciją jis atlikęs būtent Paandrioniškyje.
