Žirgų lenktynės Svėdasuose, ant Alaušo ežero ledo. Paskutinis sausio sekmadienis apie 1970 – ius.
Buvo laikai. Buvo žiemos, kuomet tvirtas ledas ežerus sukaustydavo. Buvo laikai, kai sausio ir vasario sandūroje ledinis kelias būdavo storiausias ir kiečiausias, tuomet tai šen, tai ten vykdavo žirgų lenktynės.
Tarpukariu tai vyko ant kelių krašto ežerų, o sovietmetyje svarbiausios rajone lenktynės tradiciškai buvo rengiamos ant Alaušo prie Svėdasų.
Yra išlikę žinių, kad tarpukariu smagias, gausias dalyviais ir žiūrovais lenktynes ant Viešintų ežero ledo buvo surengę vietiniai šauliai, panašios lenktynės vyko ir ant Pajuostinio prie Troškūnų, ir ant Laviškio, ir ant Rubikių ežerų ledo. Tuo metu lenktyniauta paprastomis rogėmis ar važeliais, tačiau prieš pat karą, kai kas pasidirbo ir specialias, gerokai lengvesnes, elegantiškesnes lenktynines rogutes. Tokios rogės yra saugomos arklio muziejuje Niūronyse. Jos lengvos, aukštos, ilga apžergiama sėdyne ir patogiomis pakojomis, ant kurių pasispyręs lenktynių įkarštyje žmogus važiuodavo atsistojęs. Tos unikalios rogutės pakliuvo iš Alfonso Strolios namų, o priklausė šio linksmo vyro tėveliui Vincui Stroliai.
Šis vidutinis Pienagalio kaimo ūkininkas nuo prigimimo pasižymėjo nepaprasta meile žirgams, pomėgiu greitai važiuoti. Tad nuolat laikydavo ne visai paprastą, darbinį, tačiau greitai bėgti gebantį arklį.
Yra dalyvavęs ir Dusetose. Tačiau dar labiau žirgų lenktynių ant ežerų tradicija suklestėjo sovietmetyje. Pirmosios lenktynės vyko ant Rubikių ežero ledo, o štai vėliau žiemos lenktynių sostine tapo Svėdasai – ten paskutinįjį sausio savaitgalį vykdavo zoninės atrankinės varžybos, kuriose geriausiai pasirodę kelių aplinkinių rajonų lenktynininkai pelnydavo teisę dalyvauti respublikinėse varžybose ant Sartų ežero prie Dusetų.
Augustas Kirdeikis ir jo nepralenkiamoji kumelaitė Stirna, ne ką prastesniu žirgu lenktyniavo ir jo sūnus, bent po vieną lenktyninį žirgą laikė beveik kiekvienas ūkis – garbės reikalas, sportinės žirgininkystės ir kultūros puoselėjimo supratimo vedini.
Jonas Norvaišis su juodu milžinu Navodčiku, iš Jeros ūkio Pilkauskas. Čia pirmą kartą į lenktynių trasa išriedėjo ir garsioji žirgų mylėtoja Viktorija Jovarienė iš Užpalių. Paruoštoje angliškos mylios trasoje, pažymėtoje sniego kupetaitėmis ir vėliavėlėmis, ant aukšto stiebo sovietinės Lietuvos vėliavą iškeldavo šeimininkas – Svėdasų kolūkio pirmininkas Vytautas Kovas, kažkas iš rajono tardavo žodį, darbo imdavosi sekretoriatas, būdavo traukiami burtai, keli fizinės kultūros darbuotojai, mokytojai apsiginklavę chronometrais fiksuodavo finišo liniją kertančiųjų lenktynininkų laiką. Buvo ir komentatorius, kuris kartais sausai, o kartais ir juokelių įpindamas komentuodavo varžybų eigą.
Prisiminimas ežerų poezijos nepaprastas, kai Svėdasus užplūsdavo minios žmonių, būriavosi aplink ežerą prie autoparduotuvių su produktais, ūžė užkandinėje, o vėliau jau linksmi, smagūs iš autobusų stoties kietai prikimštais keleivių autobusais sugrįždavo namo. Žirgų lenktynės pranokdavo susirinkusiųjų gausumu ir didžiausius atlaidus. Veik kiekvienas miestelio gyventojas sulaukdavo svečių, tam išskirtiniam sekmadieniui ruošdavosi.
