Pianistės Mildos Daunoraitės talentas atvėrė jai žymiausių salių duris

Pianistė Milda Daunoraitė jau trečius metus mokosi Didžiosios Britanijos H. Purcell‘o muzikos mokykloje. Merginos koncertų geografija labai plati – tikriausiai nebedaug Europoje liko šalių, kuriose jaunoji pianistė negrojo… Ne tik dalyvavimu prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose M. Daunoraitė gali pasigirti – Lietuvoje jos pasiekimai neką prastesni… Kad ir toks faktas – 2018 m. lapkričio 4 d. ji grojo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Martynas Stakionis.
Interviu metu jaunutė mergina pasakojo apie savo ateities planus, kasdienybę, keliones, instrumentus ir, žinoma, grožį. „Pastaruoju metu ypač pamėgau raudoną lūpdažį…“ – šypsosi M. Daunoraitė.
O turbūt daugelis anykštėnų prisimena mažą mergaitę trumpais plaukučiais ir ilgomis suknelėmis, palinkusią prie balto Anykščių Sakralinio meno centro pianino…

Anksti atvėrė duris į muzikos pasaulį

Milda Daunoraitė – Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Daivos Gasiūnienės ir architekto Vytenio Daunoro dukra. Mergaitė skambinti fortepijonu pradėjo vos penkerių… M. Daunoraitė kalbėjo, kad su tėvais buvo sutarta, kad pirma pabaigsianti muzikos mokyklą, o paskui – dailės. Iki dailės pianistė taip ir „nebepriėjo“… Pirmoji jos mokytoja – Anykščių muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Irena Meldaikienė – prisiminė, kad mergaitė ilgas valandas praleisdavo muzikos mokykloje grodama, mažam vaikui labai greitai ėmė paklusti visai ne mažoms rankytėms skirti kūriniai…
Milda augo, o kartu su ja augo ir pasiekimai, laimėjimai. Augo ir prie pianino praleistos valandos. M. Daunoraitė pradėjo važinėti groti į Vilnių pas Justą Dvarioną, dalyvavo TV projekte „Vunderkindai“, net du kartus laimėjo pagrindinę „Lietuvos Maximalistų“ stipendiją, o Varšuvoje jai net teko groti Nobelio premijos laureatams.
Nuo dvylikos metų M. Daunoraitė jau skraidė į Paryžių mokytis muzikos pas M. Sogny, kurio įkurtas fondas „SOS Talents Foundations – MS“ iki šiol globoja pianistę.
Dar vieni metai – ir M. Daunoraitė baigs mokyklą D. Britanijoje. Kas paskui? Jaunos merginos svajonėse – Vokietija. „Man labai patinka vokiečių tvarka, griežtumas, jų labai aukštas muzikinis išprusimas. Labiausiai norėčiau į Berlyną… Bet dabar jau suprantu, kad galvojant apie ateitį reikia mąstyti ne kur toliau mokytis, o pas ką… Šiemet pakeičiau savo grojimo mokytoją, ir esu ja be galo susižavėjusi, manau, net įsimylėjusi (kvatoja)… Bijau, kad po tokios mokytojos rasti kitą bus labai sunku…“ – kalbėjo M. Daunoraitė.

Pianistės kasdienybė

Šiemet būdama dvyliktoje klasėje, M. Daunoraitė turi privilegiją – ji mokyklos bendrabutyje gyvena vienviečiame kambaryje, kuriame turi net pianiną. „Dalykų nėra daug, bet mokiniai čia labai daug laiko skiria grojimui. Nėra reglamentuota, kiek per dieną turi pagroti, bet aš net savaitgaliais ieškau tuščios klasės ir einu groti. Turiu ir mėgstamą klasę su ypač geros kokybės pianinu“, – pasakojo M. Daunoraitė. Grįžusi po pamokų ji, kaip ir visi mokiniai, ruošia pamokos ir, žinoma, skambina… Paskui – laisvalaikis su draugais, kurių, pasak pianistės, jau daugiau D. Britanijoje nei Lietuvoje: „Aš nesu žmogus, kuriam nuolat reikia būrio kitų žmonių. Labiau mėgstu būti viena“.
Šiemet M. Daunoraitė kelias valandas per savaitę skiria ir trims savo mokinėms. Taip, jaunoji pianistė išbandė ir mokytojos profesiją. „Mano draugė turėjo dvi mergaites, kurias mokė groti, bet šiemet ji baigė mokyklą ir išsikraustė gyventi kitur. Važinėti pas mokines jai tapo sudėtinga. Pasiūlė man pabandyti mokyti jas groti… Aš dažnai sakau, kad vienoje ar kitoje vietoje Lietuva turėtų pasimokyti iš užsienio šalių, tačiau tai, kas susiję su vaikų mokymusi muzikos, Lietuvoje yra tobula ir labai pigu. D. Britanijoje nėra muzikos mokyklų, vaikams, kurie nori mokytis groti, tėvai samdo privačius mokytojus. O ir pamokos kainuoja nemažai. Negalvokit, neuždirbu aš didelių pinigų (juokiasi), tai pinigai smulkioms išlaidoms“, – kalbėjo M. Daunoraitė.
Beje, kvatodama ji pridūrė, jog tik šiemet supratusi, kad… jai visai nereikia pinigų. „Į mokestį už mokslą – aš moku tik labai nedidelę dalį – įskaičiuotas ir apgyvendinimas bei maistas. Tad ir visai neturėdama nė euro galėčiau puikiausiai pragyventi. Pinigus išleidžiu tik drabužiams, batams, kosmetikai… Aišku, jų reikia, kai vykstu koncertuoti į kitas šalis“, – sakė M. Daunoraitė.

Stiliaus klausimais konsultuojasi su mama

M. Daunoraitė, paklausta, ar pianistės laikosi to paties principo, kaip ir daugelis moterų, besiruošiančių į šventę – į antrą balių su ta pačia suknele negalima eiti, kalbėjo: „Panašiai… Aš labai pavydžiu pianistams vyrams, užtenka turėt du tris kostiumus ir visada gerai atrodysi. Nėra taip, kad suknelę apsivilkčiau tik kartą, tačiau, jeigu žinau, kad koncertuosiu tai pačiai publikai, stengiuosi keisti drabužius. Griežtai nėra apibrėžta, kaip pianistas koncerto metu turi atrodyti – gali eiti ir su džinsais, aišku, pažiūrės į tave kreivai, bet groti neuždraus. Bet mano požiūris toks: iš pagarbos publikai negali atrodyti bet kaip. Aš labiau mėgstu tamsesnes sukneles, labai patinka aksominiai audiniai“.
Į klausimą, kas ją konsultuoja stiliaus klausimais, M. Daunoraitė atsakė: „Pasakysiu taip – mano mama turi labai neblogą stiliaus suvokimą, kuris man vis labiau patinka. Bet buvo laikai, kai mama rūpinosi visais mano drabužiais ir mano nuomonė nebuvo labai svarbi. Kai būdavau mažesnė, užeidavom su mama į parduotuvę, ir ji pirmiausia prie berniukams skirtų drabužių skubėdavo. Nerengdavo manęs taip, kaip aš norėjau… Gal iki kokių dvylikos metų kiekvieną rytą rasdavau padėtus drabužius į mokyklą. Ir jeigu kitos mergaitės nešiodavo „timpas“ ir „Nike“ kedus, tai mane mama rengdavo kiek įmanoma platesnėm kelnėm ir berniukiškais megztiniais. Prisimenu, kad labai nenorėjau nešioti vienos suknelės, tai mamai pasakiau, kad mergaitės į mokyklą su suknelėmis neina…
Dabar jau mama žino, kas man patinka ar nepatinka, esu uždraudusi pirkti man drabužius prieš tai man neparodžius. Neseniai nusipirkau kombinezoną koncertui ir, man  grįžus į Lietuvą, mama jį pamatė. Galvojau, jau sakys – kokią čia nesąmonę nusipirkai, bet jai visai patiko mano pirkinys. Nors, pavyzdžiui, „timpų“ klausimas iki šiol neišspręstas. Man jas labai patogu dėvėti namie: atsikeli sekmadienio rytą, žinai, kad visą dieną praleisi namie – nei tu kur eisi, nei pas tave kas ateis, tai ir lendi į „timpas“. Bet mama, net ir pamačiusi, kad jas dėviu tik namie, nepraleistų progos pasišaipyti“.
M. Daunoraitės mokykloje mokiniai uniformų nedėvi. „Dažnai net į pamokas mokiniai eina vilkėdami treningą. Man irgi kartais taip pasitaiko, bet tik kartais… Pastaruoju metu labai pamėgau džinsų, baltos palaidinės ir didelio švarko derinį. Arba mėgstu apsirengti visiškai juodai ir raudonai pasidažyti lūpas. Per koncertus irgi pasidažau. Kalbant apie plaukus, daugelis pianisčių juos susiriša, bet aš kartais patogumą aukoju dėl grožio, jeigu man tą dieną norisi palaidų plaukų, tai ir einu palaidais. Matyt, vienintelis dalykas, kuris nedera koncerto metu, tai ilgi lakuoti nagai“, – apie įvaizdį kalbėjo M. Daunoraitė.

Koncertai prestižinėse salėse

Su M. Daunoraite kalbėjomės likus vos kelioms savaitėms iki Europą sukausčiusios koronaviruso baimės. Mergina kaip tik ruošėsi skristi į Šveicariją, kur Ženevoje, Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos būstinėje, vyko šventinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtųjų metinių minėjimo renginys.
Kovo pradžioje M. Daunoraitė koncertavo prestižinėje Karalienės Elžbietos salėje Londone. Čia ji grojo kartu su P. Hoskinso diriguojamu orkestru: M. Daunoraitė atliko MorisoRavelio koncertą.
Paklausta, ar yra kompozitorių, kurių kūrinių ji nemėgsta groti, M. Daunoraitė sakė: „Būdavo, sakydavau, kad nemėgstu Bacho ar Šopeno, kad yra kompozitorių, kurių kūrinius tiesiog sunku groti. Bet sunkumas nėra  tinkamas kriterijus, kai kalbama apie mėgstamus ar nemėgstamus kompozitorius. Su laiku tų nemėgstamų kompozitorių vis mažėja“.