Buvęs Anykščių kultūros centro, pirmųjų Kalėdų rezidencijų režisierius Julius Jakubėnas pasakojo, jog Kalėdų rezidencija buvo kuriama, siekiant pritraukti daugiau turistų.
Vyriausybės sprendimu karantinas Lietuvoje dėl plintančio koronaviruso tęsis iki balandžio 13 dienos, tad kiek kitokiu režimu gyvensime gan dar ilgą laiką. „Anykšta” teiravosi pašnekovų, kaip paskelbtas karantinas pakeitė jų kasdieninę rutiną, kokių viešojo gyvenimo dalykų jie labiausiai pasigenda šiuo laikotarpiu ir kokiais dalykais tai kompensuoja.
Julius JAKUBĖNAS, Anykščių kultūros centro režisierius:
– Karantinas… Tai vyksta ne vien Anykščiuose, ne rajone, net ne vien Lietuvoje – tai vyksta visame pasaulyje. Gali tai ignoruoti, gali nepaisyti, manyti, kad tai nepalies asmeniškai, bet… Skaičiai be abejonės yra tik statistika, kurią mes dažnai praleidžiame pro akis, nes žmonės miršta visada ir statistiką peržiūrėjus įvairiais pjūviais yra net didesnių nelaimių, kurios nusineša dar daugiau gyvybių. Tačiau laikas, mastas ir geografinis paplitimas – tai kelia baugius jausmus. Dabar dar tik ankstyvas pavasaris, dar taip neseniai linksmai pasaulis šventė naujus metus, pradėjome ramiai apie Šventas Velykas galvoti ir atsitiko tai. Ir vis dėl to tai atrodo nieko nekeičia, bet dabar yra ta diena, kai mes – pasaulio gyventojai, kaip niekada iki šiol jaučiame, kad esame viena, vienas nuo kito priklausanti, šeima. Planetos pavadinimu „Žemė“ gyventojai ne vien skirtingų tautybių, pasaulio šalių, skirtingų rasių, tikėjimų ir politinių pažiūrų atstovai – mes esame žmonių civilizacija, kuri ir kuria, ir naikina, o dabar mes priklausome patys nuo savo veiksmų. Covid–19 padėtis pasaulyje žadina žmonijoje jausmą, jog viskas yra mūsų pačių rankose ir niekas kitas už mus pačius geriau nenuspręs, kaip mums reikia gyventi – mes patys esame savo likimo kūrėjai. Ir norime tuo tikėti, norime ne – reikia izoliuotis, kad ši pandemija būtų sukontroliuota.
Be abejonės yra ir kitas būdas. Nevaldyti situacijos, leisti paplisti virusui natūraliu būdu po pasaulį ir stebėti kas bus. Manau, kad visi realistiškai mąstantys žmonės gali įsivaizduoti visus galimus scenarijus. Taigi dabar vyksta pasaulinis pasaulio gelbėjimo planas, kuriame dalyvaujame mes visi iki vieno. Virusas veikia, kaip domino žaidime: griūna kaladėlė ir nugriauna kitas. Patraukime iš sekos kaladėles ir kitos liks stovėti. Kaladėlės jau griūva. Lieka tik paskubėti pasitraukti iš sekos ir nepratęsti griūties.
Kaip tai keičia mano kasdienybę…? Niekaip. Sąmoningumas yra mūsų neatsiejama kasdienybės dalis. Tai nereiškia, kad atsitikus kataklizmui mums reikia pradėti elgtis kitaip. Mes kasdieną pasitinkame lydini sąmoningumo, gyvename prisitaikydami prie įvairų gyvenimo vingių, sunkumų, iššūkių. Elgiuosi maksimaliai taip, kaip mano manymu yra tinkama pagal esamą situaciją, gydytojų rekomendacijas, privalomus įsakymus, saugumo taisykles. Žmonija yra išgyvenusi labai daug sunkių laikų, dabar atėjo tiesiog tas laikas, kai pasaulis susiduria su nelaime ir mes esame to liudininkai, amžininkai. Žmonija skaičiuoja tūkstančius metų egzistencijos, o dabar mes esame istorijos dalis. Būkime laimingi galėdami džiaugtis ramia dabartimi, be visą pasaulį supančio karo. Šiandienos mūsų sunkumas yra saviizoliacija. Paverskime tai savo džiaugsmu, melskimės už sergančius ir mirštančius, elkimės atsakingai ir pasaulis po truputį sugrįš į savo vėžias. Mes net dirbti prisitaikėme nuotoliniu būdu, kas iš tiesų yra ne taip ir blogai XXI amžiuje: išmokti dirbti šiuolaikiniais būdais, išnaudoti interneto galimybes dar labiau, pasiekti publiką iki šiol vis dar atrodžiusiais netradiciniais būdais. Man tai yra mokymosi laikotarpis ir juo džiaugiuosi, kas diena keičiuosi ir tobulėju vis kitose sferose. Labai tikiuosi, kad šis virusas padės žmonijai susimąstyti, kokie mes esame trapūs ir priklausomi nuo gamtos, kaip reikia būti atsakingiems ir sąmoningiems ne vien dabar, bet visada.
