Praėjusių metų viduryje kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje buvo paskirtas 41-erių anykštėnas Tomas Ivanauskas.
Menotyrininkas, kultūros renginių organizatorius, fotografas T. Ivanauskas teigia, kad kinai daug laiko skiria savo kultūriniam akiračiui plėsti. „Kinai labai aktyviai lanko parodas. Prie muziejų yra patys didžiausi kamščiai. Jiems viskas įdomu. Jie labai smalsūs ir visada turi daug klausimų. Taip pat jiems labai svarbios istorijos. Jei meno kūrinys neturi istorijos, jis jiems neįdomus“, – pastebėjimais apie kinų įpročius dalijasi „Aukštaitiško formato“ pašnekovas.
– Menotyrininkas, fotografas, įvairių renginių organizatorius ir koordinatorius… Ką tokio „prisidirbot“, kad atsidūrėt Kinijoje? Beje, ar kultūros atašė kasdien reikia vilkėti kostiumą?
– Toks jau tas gyvenimas. Ima ir nustebina… Jei pasakyčiau paprastai, tai jau keletą metų apie tai galvojau ir ruošiausi. O jei filosofiškai – taip buvo lemta. Visas mano gyvenimas, visos mano veiklos, visi sutikti žmonės atvedė mane iki Kinijos. Atsimenu, prieš keletą metų žiūrėjau laidą apie Kinijos gamtą. Tuo metu pagalvojau, kad jei kas paklaustų, į kokią šalį norėčiau važiuoti ilgėliau pagyventi ar pakeliauti, tai būtų Kinija. Čia yra viskas, kas mane domino. Kultūra, didžiulė gamtos įvairovė, pandos (šypsosi). Taigi, aš jau tada žinojau, kad čia atsirasiu. Nors, teisybę pasakius, vis dar negaliu tuo patikėti ir džiaugiuosi kiekviena akimirka čia.
O kostiumo – tai ne, kasdien vilkėti tikrai nereikia. Juolab kad esu kultūros, o ne gynybos ar komercijos atašė, tai galiu sau leisti laisvesnę aprangą ir savo mėgstamus skirtingų spalvų batus…
– Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
– Darbas ambasadoje prasideda 9 val. ryto. Pirmadieniais dažniausiai turime rytinius susirinkimus, kuriuose aptariame praėjusios savaitės darbus, pristatome artimiausius planus ir šiaip pasidalijame džiaugsmais ar rūpesčiais. Nuo ryto iki pietų dažniausiai atsakinėju į vakarykščius laiškus, nes dėl laiko skirtumo, kuris žiemą yra 6 valandos, o vasarą – 5, mes baigiame darbą, kai lietuviai būna tik pradėję.
Su kinais daugiausia bendraujame per „wechat“ programėlę, kuri čia yra kaip twitter‘is ir facebook‘as kartu sudėjus. Be jos Kinijoje tiesiog neįmanoma. Po pietų dažniausiai vykstu į susitikimus. Pirmą pusmetį mano tikslas buvo susipažinti su pagrindinių meno institucijų atstovais – galerijų kuratoriais, teatrų vadybininkais, renginių organizatoriais ir panašiai. Todėl beveik kiekvieną dieną turėdavau po vieną ar keletą susitikimų.
Pekinas yra tokio dydžio miestas, jog kelionė į bet kurią miesto dalį užima ne mažiau kaip pusvalandį, o dažniausiai ir ilgiau. Dažnai vienam susitikimui sugaištu 2-3 val., todėl daugiau nei vieno susitikimo per dieną nelabai pavyksta susiorganizuoti. O vakarais su žmona einame į spektaklius, koncertus, parodas, kurių Pekine vyksta daugybė.
– Kokius mitus apie Kiniją bei Pietų Korėją sugriovė pusmetis, praleistas šiose šalyse?
– Beveik visus. Šiaip aš nesu linkęs tikėti kažkokiais mitais – stengiuosi pats pamatyti bei patirti. Tačiau ši kelionė nėra turistinė savaitės išvyka, todėl su šeima skaitėme knygas, straipsnius, žiūrėjome filmus, kalbėjomės su žmonėmis, jau gyvenusiais čia. Bet kiekvienas iš mūsų esame skirtingi ir tuos pačius dalykus suvokiame nevienodai. Kas vienus žmones nervina, kitam gali atrodyti normalus dalykas. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir nusiteikimo. Aš iš karto nusiteikiau, kad čia esu ne turistas ir šioje šalyje turėsiu gyventi 3-4 metus. Kad čia bus mano ir mano šeimos namai, todėl adaptacija įvyko per porą dienų.
Kokie yra pagrindiniai mitai ar stereotipai kalbant apie Pekiną? Užterštumas, kamščiai, dideli kiekiai žmonių, kad kinai stumdosi, spjaudosi ir panašiai. Nieko panašaus Pekine nėra. Per pirmus du mėnesius užterštos buvo gal keturios dienos. Visos kitos – puikiausios. Saulė šviečia, dangus žydras. Kamščiai čia tikrai ne didesni nei Vilniuje, o dėl gerai sureguliuotos eismo kontrolės – mažai ir avarijų, miestas labai retai užsikemša. Vilniuje ne kartą esu įstrigęs į kamštį, kuris valandą nejuda iš vietos, o per devynis mėnesius Pekine tai patyriau tik vieną kartą. Juo labiau – yra metro, kur nėra jokių kamščių. Aišku, piko metu metro yra pakankamai užgrūstas, bet didelio nepatogumo tikrai nėra. Mieste nėra žmonių minių, tačiau jos susidaro kitose vietose – muziejuose. Nuo pat muziejų atidarymo valandos prie jų stovi eilės žmonių. Kiekviena paroda yra labai aktyviai lankoma, o tai yra labai džiugu, tai, deja, labai retai pamatysi pas mus.
Gal šiek tiek nervina eismo kultūra, bet ji tokia yra ne visoje Kinijoje. Kadangi Pekinas plėtėsi nežmoniškais tempais, tai, kas dabar yra didelė Pekino dalis, anksčiau buvo kaimai. Todėl ir žmonių kultūra dar išliko kaimietiška. Žmonės labiau savanaudiški, įžūliai lenda, nepraleidžia pėsčiųjų ir dėl gausybės dviračių, motorolerių ir dar kitų įvairiausių transporto priemonių gatvėje reikia būti labai atsargiam. Čia galioja tokia taisyklė – pirmas sankryžą kirs tas, kuris garsiau signalizuos, mirksės šviesomis ar tiesiog įžūliau elgsis. Bet jie prie tokio eismo yra pripratę, niekas dėl to nepyksta ir avarijų čia labai mažai. O, tarkim, Šanchajuje, kuris ilgą laiką buvo kolonija, eismo kultūra labiau vakarietiška.
Dėl visų kitų mitų – tai vienas paprastas dalykas. Mes čia esame svečiai, o jie – šeimininkai. Jei šeimininkas nori spjaudytis pas save namuose, tai jo teisė. Apskritai Pekinas yra nuostabus ir švarus miestas. Taip pat labai įvairus, meniškas. Beveik kas mėnesį atsidaro naujos meno galerijos, centrai ar panašūs dalykai. Net prekybos centruose jautiesi kaip meno galerijose. Čia tiek daug visko vyksta, kad net penkerius metus čia gyvenantys žmonės suranda jiems dar nematytų vietų ar užsiėmimų. Ir dar – Pekinas yra labai patogus važinėti dviračiu. Jis yra visiškai lygus miestas, o dviračių takai kai kur platesni už gatves. Pastaruosius mėnesius mes su žmona dviračiais tyrinėjame Pekiną ir labai tuo džiaugiamės.
– Ar kinai bent jau įsivaizduoja, kur yra Lietuva? Ar įdomi jiems ši egzotiška šalis?
– Kaip bebūtų nuostabu, dauguma sutiktų kinų žino, kur yra Lietuva. Aišku, dauguma mano pažįstamų yra iš meno pasaulio, todėl nieko keista, kad jie žino. Pavyzdžiui, lietuviškas teatras čia yra dievinamas, tai teatralai ne tik kad žino, bet ir ne kartą yra buvę Lietuvoje. Aišku, daugiausia žino lietuvišką krepšinį, Arvydą Sabonį ir Joną Kazlauską. Taip pat mūsų gintarą. Galeristai žino Joną Meką ir yra girdėję apie Lietuvos pergalę Venecijos bienalėje.
Kiekvienais metais vis daugiau kinų aplanko Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Ir mes, kaip ambasada, stengiamės skleisti žinią ne tik apie gintarą ar krepšinį, bet ir apie mūsų dvarus, UNESCO paveldo objektus, kurie taip pat traukia turistus. Lietuva jiems patinka dėl žalumos, švarių vandens telkinių, ramybės.
– Kokie kinų buities įpročiai Jums buvo keisti, prie kurių teko priprasti, o prie kurių dar taip ir neįpratote?
– Mes neturime bendros buities su kinais, tai ir priprasti nėra prie ko… Mes susikūrėme savo buitį. Aišku, pradžioje buvo visko. Šiaip kinai nėra labai tvarkingi ir į kai kuriuos dalykus žiūri pakankamai atsainiai. Pagrindinė tvirtinimo priemonė pas juos yra dvipusė lipni juosta. Jie su ja klijuoja beveik viską, tai nieko keista, kad anksčiau ar vėliau viskas atlimpa ar sugenda. Taip ir pas mus buvo. Tai pro dušo kabiną bėga vanduo, tai virtuvėje vamzdis prakiuro ir užliejo pusę virtuvės. Bet mes buvome tam nusiteikę, nes taip atsitinka visiems, atvažiavusiems čia. Tiesa, kinų virtuvės yra labai mažos, tai prie to vis dar sunku priprasti. Ypač mano žmonai, kuri joje praleidžia nemažai laiko, ypač dabar, viruso metu.
Mane labai nustebino, kaip kinai rūšiuoja šiukšles. Kieme yra keletas konteinerių, kurie niekada nebūna pilni. Atnešus šiukšles, jas greitai išrūšiuoja ir pagal tai paskirsto į konteinerius. Plastiką, metalą, popierių ar trikotažines atliekas jie iš karto kažkur veža priduoti.
– Ar Kinijoje bei Pietų Korėjoje radote lietuvių bendruomenių? Kaip jose puoselėjama lietuvybė? Gal teko sutikti vaikų, kurie kalba ir lietuvių, ir kinų kalbomis?
– Taip, tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje gyvena nemažai lietuvių. Kai kurie iš jų yra sukūrę mišrias šeimas, todėl ir vaikai yra dvikalbiai. Kai atvyksta koks meno kolektyvas iš Lietuvos, aš, kaip kultūros atašė, stengiuosi informuoti visus lietuvius, tai kartais su jais susitinkame renginiuose. Taip pat ambasadoje švenčiamos Kalėdos, į jas sukviečiami visi lietuviai su šeimomis.
– Tikriausiai priprasti teko ne tik prie kitokios kultūros, kasdienių įpročių, bet ir maisto? Ką valgote? Beje, ar tikrai kinai valgo šunieną?
– Pradžioje valgėme daug įvairaus kiniško maisto. Gyvename labai patogioje vietoje: aplinkui daugybė įvairiausių restoranų, gatvės maisto, todėl visko ragavome. Bet pastaruoju metu jis šiek tiek pabodo ir mes vis dažniau gaminame namuose. Kinų maistas iš tiesų yra labai įvairus ir tikrai skanus. Porą kartų buvome netyčia užsisakę labai aštraus maisto, tai dabar jau išmokome pasakyti, kad padarytų neaštriai. Bet šunienos dar neteko ragauti arba nežinojome, kad ten šuniena (šypsosi). Tikriausiai kinai ją valgo, nes jie viską valgo. Ir šis koronavirusas atsirado dėl to, kad jie valgo visokias gyvates. Todėl pastaruoju metu stengiamės valgyti tik tai, ką iš tiesų atpažįstame.
– Kokius svarbiausius uždavinius sau, kaip kultūros atašė, keliate savo darbe?
– Mano svarbiausias tikslas – sutelkti Kinijos bei Pietų Korėjos ir Lietuvos kultūros institucijas ilgalaikiam bendradarbiavimui. Trumpalaikiai projektai ar mažos parodėlės yra tikrai netikslingos ir nereikalingos. Per šiuos nepilnus metus jau daugmaž supratau, kokiomis kryptimis judėti artimiausiais metais. Pavyzdžiui, mūsų teatras ar klasikinė muzika jau turi gerą vardą čia, todėl daugeliu atvejų mano pagalbos nė nereikia. Nebent padėti su viešinimu tarp vietinių lietuvių. Tačiau yra tokios sritys kaip literatūra, vaizduojamasis menas, tad reikia didesnio įdirbio. Todėl ir šiais metais aš daugiau dėmesio skirsiu supažindinti kinus bei korėjiečius su mūsų literatūra, daile, fotografija. Rengsiu pristatymus, skirtus J. Meko ir M. K. Čiurlionio kūrybai. Tikiuosi, kad pavyks surengti keletą renginių, skirtų Lietuvos fotografijai. Planuojame Antano Sutkaus fotografijų parodą Pekine, o gal ir kituose miestuose. Taip pat visiems pasakoju, kokią puikią mes turime Fluxus kolekciją. Visi galeristai žino, kas yra Fluxus, bet beveik niekas nežino, kad jo įkūrėjas yra lietuvis Jurgis Mačiūnas. Kitais metais didelę mūsų Fluxus kolekcijos parodą inicijuoju Nam June Paik meno centre Seule. Taip pat ja susidomėjo viena Pekino galerija. 2022 m. J. Mekui sukaks 100 metų, todėl jau planuoju jo šimtmečio renginius. Taip pat jau beveik esu sutaręs su viena leidykla dėl „Anykščių šilelio“ vertimo ir leidybos Kinijoje. Tuo labai norėčiau atiduoti pagarbą savo kraštui. Bet drauge norėtųsi daugiau iniciatyvos ir iš Lietuvos miestų, kurie Kinijoje turi miestus partnerius. Su kinais galima nuveikti daug puikių dalykų, tačiau reikia bendrauti.
– Esate įgijęs menotyros magistro laipsnį. Ar jau spėjote susirasti mėgstamiausias galerijas, muziejus, aplankyti parodas? Kiek kinai, kalbėkim apie tradicinę kinų šeimą, skiria dėmesio kultūrai, menui, literatūrai?
– Tikrai taip. Pirmoji mano aplankyta vieta Pekine buvo „798 meno zona“. Tai ištisas kvartalas, skirtas menui, įsikūręs buvusios karinės gamyklos vietoje. Čia yra daugybė galerijų, meno centrų, mažų parduotuvėlių. Čia savo atstovybes įsirengę vokiečių Goethe institutas, kitų šalių institutai. Mano svajonė, kad čia savo erdvę turėtų ir Lietuva. Aišku, tam reikalingos nemažos lėšos, bet norint viskas yra įmanoma. Pats čia apsilankau beveik kiekvieną savaitę, o kartais ir keletą kartų per savaitę.
Dar nespėjau aplankyti visų norimų vietų, nes Pekine jų yra be galo daug ir kai kurios jų yra 20-30 km nutolusios nuo mūsų rajono, taigi tam reikia skirti beveik pusę dienos. Jau minėtoje „798 meno zonoje“ žiūrėjome puikią Picasso parodą. Kitoje galerijoje – „MWoods“ – net tris kartus lankiausi britų dailininko David Hockney parodoje. Dar labai patinka fotografijos galerija „Three Shadows“, kurioje taip pat buvau keletą kartų. Ją projektavo mano labai mylimas kinų menininkas Ai Weiwei. Joje kitais metais planuojame surengti didelę Lietuvos fotografijos parodą. Taip pat turiu savo mėgstamiausią, nors ir nedidelį, šiuolaikinio šokio teatrą.
– Jums nesvetima ir fotografija, puikiai esate pažįstamas ir su anykštėnų fotografų darbais. Ar dažnai spragsite fotoaparatu (o gal telefonu) išvykęs? Ar jau teko pakeliauti po Kiniją, Pietų Korėją? Kas labiausiai sužavėjo?
– Telefonu fotografuoju kiekvieną dieną, o fotoaparatu tik kartais. Šiek tiek pasiilgstu teatro fotografavimo, todėl labai džiaugiausi, kad turėjau progą įamžinti keletą Rimo Tumino repeticijų, kai jis Pekine statė „Faustą“. Fotografavau keletą kinų šokio spektaklių ir padarėme specialią šokėjų fotosesiją. Seule fotografavau teatro repeticiją, kai buvo statoma Birutės Kapustinskaitės pjesė „Terapijos“. Šiek tiek fotografuoju ir mieste. Iki karantino buvau aplankęs septynis Kinijos ir du Pietų Korėjos miestus. Visos išvykos buvo komandiruotės, tad nebuvo labai daug laisvo laiko, bet jau teko pakankamai gerai susipažinti su Šanchajumi ir Seulu, kuriame apsilankiau jau du kartus. Kiekvienas miestas yra su savo išskirtinumais, ypač architektūriniais, bet labai laukiu, kada galėsim su šeima išvykti į gamtą, į kalnus ar į dykumą. Norisi pamatyti Kinijos provinciją, aplankyti Pietų Korėjos salas. Šiek tiek nuvylė šventyklos, kurių dauguma yra labai turistinės, visiškai negyvos. Bet gal taip yra tik didžiuosiuose miestuose. Taigi, kol dar nesilankiau gražioje gamtoje, kol kas mane labiausiai žavėjo šiuolaikinė Pekino, Šanchajaus, Siameno, Nandžingo architektūra.
– Ar tose tolimose šalyje jau spėjote rasti žmonių, su kuriais būtų smagu išgerti puodelį arbatos, leisti kartu laisvalaikį? Ar tai draugiškos tautos svetimšaliams? Gal ir apie Anykščius bent keletas kinų ar korėjiečių sužinojo iš Jūsų? Beje, ar mokotės kinų kalbos?
– Jau yra keletas žmonių, su kuriais labai smagu susitikti. Atrodo, kad aš juos pažįstu jau daugelį metų. Kinai ir korėjiečiai labai draugiški. Nėra jokios veidmainystės. Jei tu su jais esi nuoširdus bei atviras, jie bus tokie pat su tavimi. Tiek kinai, tiek korėjiečiai yra labai svetingi. Jei tave kviečia pietų ar vakarienės, tai žinok, kad už ją ir sumokės. Kartais tai labai gerai, nes patiekalų užsako tiek, kad neįmanoma suvalgyti, tai ir sąskaitos būna nemažos…
Apie Anykščius kol kas žino tik leidyklos atstovai, kurie planuoja leisti „Anykščių šilelį“. O dėl kalbos, tai taip. Šiek tiek mokiausi ir prieš atvažiuodamas. Čia einame į kursus du kartus per savaitę. Šiek tiek pasimokau namuose. Vėliau tuos žodžius vartoju gatvėje ir žiūriu, ar mane supranta. Kinų kalba tuo pačiu metu yra ir lengva, ir sunki. Bet kad ją išmoktum pakankamai gerai, reikia skirti keletą valandų per dieną.
– Ar brangu gyventi Kinijoje? Ar brangu lankytis kultūriniuose renginiuose, nusipirkti knygų?
– Kinijoje gyventi tikrai nėra brangu. Brangiausia yra buto nuoma, tačiau ją padengia valstybė. Maistas, rūbai ir visi kiti dalykai yra žymiai pigesni nei Lietuvoje. O mano kultūros atašė pareigos turi labai didelį privalumą, tad į kultūrinius renginius, muziejus, galerijas, koncertus dažniausiai einu nemokamai, nes beveik visur jau turiu pažįstamų, kurie mane kviečia. Beje, knygos čia yra labai pigios. Geriausi meno albumai yra dvigubai pigesni nei Lietuvoje. Bet mes tiek atsivežėme knygų, kad čia pirkti nieko nereikia. Jų užteks ilgam. Taip pat knygomis dalijamės su ambasados kolegomis.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą, į Anykščius?
– Į Lietuvą dar nebuvau grįžęs. Virusas parodė tikruosius gyvenimo planus, kurie visai nesutapo su maniškiais… Jaučiu, kad šiais metais į Lietuvą jau nepavyks grįžti.
– Anykščiuose aktyviai diskutuojama apie reprezentacinio miesto šūkio „Čia gera…“ pabaigą? Kaip Jūs šią frazę baigtumėt?
– Aš žinau, kad yra šūkis „Čia gera sugrįžti“. Ir aš jam visiškai pritariu. Kiekvieną kartą įvažiuodamas į Anykščius jaučiu smagų jaudulį. Šis šūkis taip pat tinka ir ne anykštėnams. Iš daugelio pažįstamų esu girdėjęs, kad jiems smagu apsilankyti Anykščiuose. Todėl, mano manymu, jis yra pakankamai įvairiapusiškas ir tikslus. Bet aš taip pat galėčiau sakyti, kad „čia gera užaugti“. Gal kitiems – „čia gera pasenti“. Bet kad Anykščiai yra ypatinga vieta, kurioje gera pabūti, tai niekas neabejoja. O gal galima ir palikti šūkį su daugtaškiu – „Čia gera…“. Kiekvienas įsirašytų, kas jam yra gera…