Iš Anykščių kilusį dailininką, skulptorių, medalininką, pedagogą Romualdą Inčirauską galima būtų vadinti tikru žemaičiu – jis daug metų gyvena ir kuria Telšiuose. Tačiau pašnekovas pripažįsta, kad Anykščiai jam – tai vieta, kuriai labiausiai jaučiasi atsakingas. 59 metų menininkas svarsto idėją savo jubiliejaus proga gimtajam miestui grąžinti skolą – atvežti „žiupsnelį meno“.
<!– /* Style Definitions */ p.MsoNormal, li.MsoNormal, div.MsoNormal {mso-style-parent:””; margin:0cm; margin-bottom:.0001pt; mso-pagination:widow-orphan; font-size:12.0pt; font-family:”Times New Roman”; mso-fareast-font-family:”Times New Roman”; mso-ansi-language:EN-US; mso-fareast-language:EN-US;} @page Section1 {size:612.0pt 792.0pt; margin:3.0cm 1.0cm 2.0cm 3.0cm; mso-header-margin:1.0cm; mso-footer-margin:1.0cm; mso-paper-source:0;} div.Section1 {page:Section1;} –>
– Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė jus apibūdina kaip „vieną ryškiausių Lietuvoje taikomosios dailės srityje dirbančių menininkų“. Ar tai reiškia, jog šioje srityje neturite konkurentų, ar kad metalo plastika Lietuvoje nėra labai populiari?
– J. Ludavičienės apibūdinimas labai aptakus. Kūryboje ne kaip sporte, pasiekimai metrais ar sekundėm nematuojami. Tiesa, kartais vyksta konkursai, kur nustatomi pirmi, antri…
Jeigu būčiau labai išdidus, tai į klausimą atsakyčiau klausimu: „O ką? Jeigu turėčiau konkurentų arba metalo plastika Lietuvoje būtų populiaresnė, tai turėčiau būti paskutinis, ar ne?“ (Vis tik esu pilnas puikybės.)
– Kodėl pasirinkote metalo plastiką? Ir kaip pavyko „prisijaukinti“ šią šaltą medžiagą?
– Mano santykis su metalu prasidėjo dar Anykščiuose. Ketverius metus prieš studijas dirbau „montaže“ – Anykščių kilnojamoje statybos montavimo valdyboje, armatūros lankstytoju, rišėju, suvirintoju, vėliau tekintoju. Esu labai dėkingas ten dirbusiems geriems žmonėms už pirmąsias metalo apdirbimo ir gyvenimo pamokas. Vėliau devynerius metus metalo meną studijavau Telšių taikomosios dailės institute, dar penkerius metus – Estijos valstybiniame dailės institute Taline. O dėl metalo „šaltumo“ – nežinau, dažnai dirbant su juo nusideginu pirštus tiesiogine to žodžio prasme.
– Koks esate menininkas – idėjų semiatės iš aplankančių mūzų ar vis dėlto stebėdamas pasaulį?
– Stebėdamas pasaulį arba tiksliau – stebėdamas jo Kūrėjo didybę ir kūriniją. Tai tikriausiai ir yra mano mūza.
– Kokią žinią pasauliui norite perduoti per savo darbus?
– Kokią žinią perduoti pasauliui? Ogi tą pačią, kur atsakiau trečiajame klausime.
– Ar Jums svarbu, į kokius namus iškeliauja Jūsų darbai?
– Svarbu. Ne visi darbai yra lygiaverčiai, todėl norisi, kad į prestižines visuomenines erdves patektų brandesni darbai. Nors kai kurių, galerijose parduodamų, darbų likimas neaiškus, žinau dažniausiai tik šalį, į kurią jis iškeliavo.
– Jūsų tapybos darbuose pagrindinis „herojus“ – paukštis. Kodėl pasirinkote jį?
– Negali būti, jau seniai aš ten jokio paukščio nebematau, geriausiu atveju – žmogų, būseną, vietą, kvapą, skonį ir t. t. Yra atskiri ciklai pvz., „Kulinarinis“ („Rytinė kava“, „Spageti“, „Desertas“, „Arbatos ceremonija“). Be to, ir kiti ciklai arba ir nebūtinai ciklai, kurių pavadinimai „Oranžinis“, „Negali būti“, „Naminis“, „Siena“, „Gėlių kvepėjimas“ ir t. t., kad nors vienas apie paukščius. Truputėlį gudrauju, daug vargo nereikės įžiūrėti pačią banaliausią paukščio schemą, kokią piešia maži vaikai. Tarkim, kad tai autorinis ženklas. O šiaip tapyboje man svarbu koloritas, kompozicija per emocinę būseną ir kiti sunkiai žodžiais nusakomi dalykai – gal dėl tos priežasties ir egzistuoja paveikslai.
– Ar jau sukūrėte tokį darbą, apie kurį galėtumėt pasakyti – „va čia tai mano vizitinė kortelė“?
– Mano vizitinė kortelė galėtų būti projektas „TELZ“ bei Telšių Katedros durų reljefai Žemaitijos krikšto tema ir Vyskupo sostas, skirti 600-ųjų metinių proga. Tai didelės apimties (6 kv. m reljefų) darbas. Prieš septynerius metus Florencijoje pamačiau Lorenco Giberčio sukurtas duris „Rojaus vartai“. Padarė didžiulį įspūdį, pasvajojau turėti galimybę kada nors kažką panašaus padaryti… Taigi ir darau, tik nepamanykit, kad lyginuosi su didžiuoju Renesanso meistru.
– Papasakokite apie projektą „TELZ“. Kaip gimė idėja savo darbuose įamžinti žydų atminimą?
– Projektas „TELZ“ – tai ne vien žydų bendruomenės įamžinimas. Tai greičiau krikščioniškos savasties ieškojimas, atsiremiant į Šventąjį Raštą, kuris, ypač Senasis Testamentas, siejasi su žydų tautos istorija. Kita vertus, „užkabino asmenines ambicijas“, tai, jog pokariniai žmonės visiškai nežino Telšiuose buvus pasaulinio garso aukštosios rabinų mokyklos ir labai gausios kultūrinės žydų bendruomenės. Tai ir inspiravo domėtis ir pradėti šį darbą ieškant plastinio sprendimo ir savo vietos jame. Projektą sudaro 20 metalo plastikos darbų, kurie buvo eksponuoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir galutinai „apsigyveno“ Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos Centre.
– Labai jau netradiciniai ir Jūsų kuriami medaliai. Ar galima teigti, kad tai nauja medalių rūšis, kur derinami architektūros, taikomosios dailės elementai?
– Talino dailės institute baigiamajame darbe kūriau medalius. Taigi, turėjau progos susipažinti su medalio istorija, jo kūrimo principais. Nuo to laiko savo kūryboje bandau suformuoti šiuolaikinio medalio sampratą. Šia tema esu išleidęs leidinuką studentams „Medalio menas“, kuriame, kartu ir savo kūryboje, bandau apčiuopti šio žanro ribas. Medaliuose, kaip ir visoje savo metalo plastikoje, bandau „vaikščioti paribiais“, neprisirišant prie tradicijų, kurios buvo formuojamos priklausomai nuo technologijos ar kitų sąlygų. Tų principų mokau ir savo studentus.
– Kas Jums, jau ne kaip menininkui, bet kaip pedagogui, yra svarbiausia Jūsų darbe? Koks pats buvote studentas?
– Studentas buvau geras ir Telšiuose, ir Taline. Va, mokinys Anykščiuose – prastas. Kartą susitikęs seną savo mokytoją, kurios neklausiau, atsiprašiau ir pasakiau, kad už tai buvau nubaustas visą gyvenimą mokyti kitus. Tas pasakymas jai labai patiko. Jeigu rimtai, tai studentus mokau to, ką pats darau ir ką moku geriausiai. Be to, ir pats turėjau gerų dėstytojų. Todėl ir sekasi. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi buvusių studentų kūrybos sėkme. O jų daug.
– Savo darbais džiuginate sostinės, kitų miestų galerijų lankytojus. O kada tokį džiaugsmą suteiksite ir gimtųjų Anykščių žmonėms? Juk provincijoje nedažnai pasitaiko progų pamatyti „tikrą“ meną.
– Anykščiai man ne provincija. Tai vieta, prieš kurią labiausiai jaučiuosi atsakingas – namai, iš kurių išėjau ir į kuriuos sugrįžęs turiu parodyti, ko išmokau ir ką pasiekiau. Jeigu kalbant konkrečiai, nežinau, kokia forma tai padaryti, nes labai sunku iš visų (pa)šalių surinkti darbus, juos transportuoti, eksponuoti. Bet ką nors sugalvosim, turbūt jubiliejui. Jaučiu didelę skolą savo miestui, kurio nemaža „kaltė“ yra dėl to, kas aš esu dabar. Turi tie Anykščiai kažką „baranauskišką“, kas „užveda“.
– O gal „ne lygis“ menininkui savo darbus vežti į provinciją? Ir vis dėlto, kaip manote, ar provincijos žmonėms tikrai mažiau reikia meno?
– Pats gyvenu mieste, nelabai daug didesniame už Anykščius. Aišku, jame yra keturios aukštosios mokyk-los (kai kurių fakultetai) ir per 30 profesionalių dailininkų, ir vis vien iš „didmiestiečių“ pasigirsta – „provincija“. Problema ne miesto dydyje. Atvirkščiai, mažesniame mieste žmonėms labiau reikia meno, ir jie nuoširdžiau jį vertina.
– Pabūkit nekuklus, bet nuoširdus – yra menininkų, teigiančių, kad kuriant darbus svarbiausia patenkinti, savo, kaip menininko, ambicijas. O gal Jūs prisipažinsit, kad labai svarbu įtikti ir publikai? Ar sunkiai priimate kritiką? Kaip pats vertinate savo darbus?
– Menininko ambicijos svarbiausia (kūrėjo individualumo savastis). Bet nebūtinai tai turi kirstis su kitų vertinimu. Aišku, aš nekalbu apie masinės popkultūros reiškinius. Sutinku su kai kuriais ryškiais Lietuvos menininkais, kad kuriant monumentalius darbus pilietiškai svarbiai visuomeninei aplinkai, nebūtina demonstruoti subjektyvias stilistines ambicijas, nustelbiančias bendrą kūrinio paskirties idėją. Čia jau kalbu apie menininko brandą. Bet būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad išvengiu kompromisų. Kritika? Pastaruoju metu pasigendu – aišku, profesionalios. Pati nemaloniausia kritika – reikšmingi nutylėjimai.
Pabūsiu nekuklus – savo darbus vertinu, kūrybos procese būnu reik-lus ir savikritiškas, todėl rezultatas šiaip ar taip turi būti. Žinoma, būna išimčių, ypač ankstyvieji darbai kartais atrodo naivoki.
– Papasakokite apie savo šeimą. Ar dviem menininkams po vienu stogu nesunku? O kai abu aplanko mūzos, kas eina į parduotuvę, neša šiukšles ir pan.?
– Viena iš didžiųjų Dievo dovanų – žmona Zita. Irgi dailininkė, dėstytoja, motina. Jai labiausiai esu dėkingas už savo kūrybos buitį. Ji pirmoji mano kūrybos vertintoja, kaip ir aš jos.
Du menininkai po vienu stogu, aišku, nesutilptų. Bet pirmiausia mes – šeima. Tai reiškia, kad esame viena, o viena po vienu stogu, kad ir menininkai, sutelpa. Labai džiaugiuosi paskutinio dešimtmečio Zitos kūrybos atsiskleidimu (anksčiau ribojo buitis). Pasenusi sąvoka „du menininkai nesutelpa…“ Žinau labai daug sėkmingų kūrybingų menininkų šeimų, kuriančių netgi bendrus projektus
– Jūsų vaikai taip pat kuriančios asmenybės. Kiek jų pasirinkimui įtaką padarėte Jūs? Kaip vertinate savo vaikų menus? Ar netenka kartais pripažinti, kad vaikai padarė tai, ko pats galbūt taip gerai nepadarytumėt?
– Turim tris vaikus, du anūkus. Taip, vaikai susieti su kūryba. Kiek padarėm įtaką pasirinkimui – sunku pasakyti. Spaudimo, atrodo, nebuvo. Sūnus Ignas – reklamos dizaineris, turi šeimą. Dabar jam neleng-vas laikas – laiko svarbų gyvenimo egzaminą. Mes labai mylim jį ir jo šeimą.
Duktė Severija – tekstilininkė, taip pat turi šeimą. Ji menų licenzia-tė, studijavo 13 metų. Turi didelių meninių ambicijų, todėl jos kūryba dabar „ant bangos“. Jaunėlis Kazimieras – pirmo kurso studentas, studijuoja dizainą.
Kartais tikrai tenka pripažinti vaikų pranašumą.
