Vieni Vyriausybės žingsniai darbo santykių liberalizavimo link yra taikomi kaip apsauginiai mechanizmai, kiti – kaip socialiniai politiniai sprendimai, neturintys nieko bendra su darbo teise, treti – kaip įteisinantys seniai nusistovėjusią praktiką, teigia VU Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas Tomas Davulis.
Vieni Vyriausybės žingsniai darbo santykių liberalizavimo link yra taikomi kaip apsauginiai mechanizmai, kiti – kaip socialiniai politiniai sprendimai, neturintys nieko bendra su darbo teise, treti – kaip įteisinantys seniai nusistovėjusią praktiką, teigia VU Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas Tomas Davulis.
Taip Darbo teisės instituto vadovas T. Davulis įvertino Vyriausybės siūlymus liberalizuoti darbo santykius. Planuojama leisti sudaryti terminuotas sutartis neterminuotiems darbams. Sutartys galiotų metus be galimybės jas pratęsti. Vyriausybė taip pat siūlo numatyti visiems darbuotojams vienodą 2 mėnesių įspėjimo terminą prieš atleidžiant iš darbo. Ketinama numatyti ir supaprastintą viršvalandžių skyrimą. Ketinama leisti dirbti viršvalandžius, bet ne daugiau nei 4 valandas per dieną arba ne daugiau nei 120 valandų per metus. Taip pat ketinama taikyti suminę darbo laiko apskaitą įvedant maksimalią 48 val. darbo savaitę, tačiau atsisakant reikalavimo per dieną dirbti ne daugiau nei 8 val.
Nuo kada įsigaliotų pakeitimai, anot Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio, bus galima kalbėti tik tada, kai bus sutarta su socialiniais partneriais. Visi šie siūlymai kol kas yra tik diskusijų objektai.
Naujienų agentūrai ELTA komentuodamas ketinimą metams leisti sudaryti terminuotas sutartis neterminuotiems darbams be galimybės jas pratęsti, T. Davulis sakė vertinąs kaip apsauginį mechanizmą.
„Tose valstybėse, kur darbo sutartis yra labai arti civilinės teisės ir tai laikoma civilinės sutarties rūšimi, net klausimų nekyla, kad sutarties šalys gali nustatyti terminą. Bet tada jau žiūrima į piktnaudžiavimų išvengimą, bandoma sukurti mechanizmą apibrėžiant maksimalų laikotarpį tokioms sutartims su pratęsinėjimu arba pratęsinėjimų skaičių. Toks mechanizmas yra nustatytas ir Europos Sąjungos direktyvoje, bet, jeigu mes turime terminuotas sutartis, vis tiek turime nustatyti maksimalias ribas sutartims gyvuoti, kad tos sutartys nebūtų per ilgai pratęsiamos. Tai tas griežtas apribojimas (vienų metų. – ELTA) ir yra numatytas. Kitose valstybėse jis yra 2-3 metai, ir per tą laikotarpį gali būti bet kiek pratęsinėjama”, – sakė darbo teisės ekspertas.
Kita vertus, T. Davulis atkreipė dėmesį į tai, kad reikėtų pagalvoti, kam tokios terminuotos sutartys yra reikalingos. Anot jo, pirmasis tikslas yra išbandymo galimybė darbuotojams, antrasis – atleidimo kaštų taupymas.
„Mūsų įstatymų leidėjas nustato, kada leidžiame sudaryti terminuotas sutartis nenuolatinio pobūdžio darbui. Taigi jeigu darbdavys turi tam tikrą tikslą – pastatyti namą, įgyvendinti projektą – jis be problemų gali priiminėti tuos darbuotojus terminuotai sutarčiai, kol bus įgyvendintas tas projektas.Yra labai stipriai sumažinama įrodinėjimo našta darbdaviui, kai mes jam leidžiame nevaržomai sudaryti terminuotas sutartis”, – komentavo docentas.
Vertindamas siūlymą nuo iki šiol galiojančių 4 mėnesių iki 2 numatyti visiems darbuotojams vienodą įspėjimo terminą prieš atleidžiant iš darbo, darbo teisės specialistas teigė, kad tai socialinis politinis sprendimas. Jis teigė tame net nematąs jokios teisės.
„Tai yra tiesiog garantijų mažinimas, nes galvojama, kad tam tikri asmenys darbo rinkoje yra per daug ginami lyginant su kitais, ir tai sukuria papildomų kaštų ir naštą darbdaviams. Taigi atleidimo iš darbo naštos sumažinimui norima sumažinti atskiroms kategorijoms darbuotojų įspėjimo terminus ir kad visos kategorijos būtų vienodai saugomos. Darbdaviai dažnai sako, kad tai reikėtų padaryti, ir iš esmės juos galima suprasti, nes kai kurios darbuotojų kategorijos turi per didelį apsaugos paketą, neįsidarbina taip paprastai ateityje ir niekas jų nenori priimti į darbą. Su tuo iš tikrųjų reikės sutikti. Dėl to šioje vietoje reikia šiokios tokios lygiavos”, – kalbėjo jis.
Darbo teisės ekspertas labai palankiai atsiliepė apie viršvalandžių liberalizavimą. Iki šiol, pasak T. Davulio, daugelis žmonių dirba viršvalandžius, bet jie yra neteisėti. Dėl to viršvalandžiai neapskaitomi, už juos darbdavys papildomai nemoka, kadangi jie apriori neteisėti ir leidžiami tik išimtiniais atvejais. Vyriausybės siūlymu leisti dirbti viršvalandžius, bet ne daugiau nei 4 valandas per dieną arba ne daugiau nei 120 valandų per metus, anot T. Davulio, norima įteisinti jau esančią praktiką, kad visi dirba viršvalandžius. Taip pat tokiu būdu bus sustiprintas darbo laiko apskaitos mechanizmas. Tiesa, teisininkas siūlė pagalvoti dėl viršvalandžių normos – 4 valandų per dieną. Tai esą pakankamai daug. Be to, svarbu ar viršvalandžiai skiriami susitarimu, ar vienašališku darbdavio nurodymu.
T. Davulio pasiteiravus, kaip apskritai vertina šias darbo santykių liberalizavimo priemones, darbo teisės ekspertas pabrėžė, jog pokyčiai būtini.
„Vertinu daugiau palankiai negu nepalankiai, nes negalime taikyti XX a. vidurio arba antrosios pusės darbo teisės XXI amžiuje. Čia akivaizdu”, – sakė jis.
Pasak VU Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovo, šiuo metu vyksta profsąjungų ir darbdavių derybos, tame jis matąs nemažai kraštutinumų, bet išreiškė viltį, kad dėl kažkokių tarpinių variantų susitarimą rasti pavyks.
„Manau, kad viršvalandžius tikrai reikia liberalizuoti, visiems bus geriau sugriežtinus darbo laiko apskaitą. Terminuotos sutartys – iš tiesų mes visos Europos mastu esame labai toli nuėję ribodami tas galimybes, analogiškų dalykų nelabai yra, bet ar tikrai to reikia? Dėl įspėjimo terminų – pasisakyčiau už vienodus įspėjimo terminus. Per tuos įspėjimo terminus valstybė vėl užkrauna darbdaviams tas pareigas, kurias pati turėtų atlikti. Įspėjimo terminas – ar jis ilgesnis, ar trumpesnis – sukuria netgi daugiau minčių, kad galbūt kažkas yra daugiau diskriminuojamas. Netgi teisės normos kai kuriuos dalykus realiai draudžia, kas yra dabar daroma per ilgesnius įspėjimo terminus ir per pirmenybės teisę likti darbe. Bet čia yra gilesnės diskusijos objektas. Dėl to tas diferenciacines normas mums patiems būtų geriau panaikinti „, – apibendrino T. Davulis.
