Ekonominė krizė skaudžiai smogė Europai. Visur tik ir skamba – auga nedarbas, kerpami atlyginimai, kitos nemalonios naujienos, apie kurias buvo primiršta nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pradžios. Be to, dabartinė krizė pagimdė reiškinį, kuris, kaip atrodė, jau visiems laikams nugrimzdo praeitin, – emigraciją, praneša BBC.
Ekonominė krizė skaudžiai smogė Europai. Visur tik ir skamba – auga nedarbas, kerpami atlyginimai, kitos nemalonios naujienos, apie kurias buvo primiršta nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pradžios. Be to, dabartinė krizė pagimdė reiškinį, kuris, kaip atrodė, jau visiems laikams nugrimzdo praeitin, – emigraciją, praneša BBC.
Graikai ir airiai žino apie emigraciją ne iš nuogirdų. Paprastai žmonės palikdavo gimtinę ne iš gero gyvenimo – iš šalies juos stūmė politiniai ir ekonominiai sunkumai, ir daugelis iš jų iš pradžių puoselėdavo viltį sugrįžti. Toji viltis retai kada virsdavo tikrove.
Ir štai pagaliau pastaruosius porą dešimtmečių situacija pasikeitė. Geresnį gyvenimą galima buvo susikurti ir namie. Bent jau taip atrodė dar ne taip seniai.
Filipas Katampuris (Filippos Katampuris) baigė Graikijoje universitetą, Anglijoje apsigynė magistro laipsnį vadybos technologijų srityje, o dabar dirba… žuvies pardavėjo padėjėju Atėnų turguje.
Prieš kelerius metus, kai Filipas nusprendė atsisakyti darbo Didžiojoje Britanijoje ir sugrįžti į Graikiją, jį buvo galima drąsiai priskirti prie jaunų profesionalų, kurių gimtinė laukia išskėstomis rankomis ir yra pasirengusi jiems pasiūlyti, kas geriausia.
„Aš norėjau gyventi savo šalyje, o ne užsienyje, – sako F. Katampuris. – Ir galiausiai padariau didžiulę klaidą”.
Kai Graikijoje kilo ekonominė krizė, Filipas prarado prestižinį ir gerai apmokamą darbą rinkos tyrimus atliekančioje agentūroje ir netrukus atsidūrė žuvies turguje, kur dirba kartu su tėvu ir vos suduria galą su galu.
Panašioje situacijoje atsidūrė tūkstančiai graikų, prieš kuriuos iškilo dilema: likti gimtinėje ir gyventi skurdžiai ar mėginti sugauti laimės paukštę užjūryje, kaip tą darė anksčiau ne viena graikų karta, išsibarsčiusi po visą pasaulį – nuo Australijos iki Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos.
Airijoje migracijos procesas jau įsibėgėjo.
Anksčiau, pagyvėjus ekonomikai šalyje, airiai labai didžiavosi tuo, kad dabar ir jie turi prestižinį darbą. Daugelis grįždavo iš užsienio, kur buvo susiradę neblogai apmokamą darbą, kad pagaliau pasijustų savo šalyje. Ūkio pakilimas baigėsi gana greitai ir turėjo katastrofinių padarinių. Smarkiai išaugo nedarbas, vyriausybė įvedė griežtas taupymo priemones, ir vėl prie pasų skyriaus Dubline išsirikiavo ilgos norinčiųjų palikti šalį ir nerti į darbo paieškas eilės.
Studentiškame Dublino miestelyje taip pat vyrauja ažiotažas. „Aš jau atsisveikinau su penkiais ar šešiais geriausiais draugais, vargu ar kuris iš jų kada sugrįš, – apgailestaudamas teigia studentų asociacijos prezidentas Konanas O’Brajenas (Conan O’Brien). – Sapnas baigėsi, ir pabudimas pasirodė besąs itin nemalonus”.
Pasak Konano, kartojasi praėjusio šimtmečio šeštojo ir devintojo dešimtmečio ciklas, kai ekonomika neįveikdavo krizės ir emigracija tapdavo vienintele išeitimi.
Dabartiniai emigrantai šiam žingsniui ryžtasi nematydami kitos išeities, pakartodami savo tėvų ir senelių likimus. Jiems Europa nustojo buvusi turtingais bendrais namais, kurių bet kuriame kampelyje jie galėdavo rasti laimę ir ramybę.
