Žmogiškumas, pagarba ir meilė kitam. Susiskaldžiusiame, neapykanta tvinkstančiame pasaulyje Irenos išminties reikia kaip niekada“, – pabrėžia G. Žickytė.
Lapkričio 27-ąją susitikome Anykščių kultūros centro kino salėje, kurioje 16 kartą vykusį dokumentinio kino festivalį „ADOX“ uždarė rež. Giedrės Žickytės filmas „Irena“. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi teatrologė, germanistė, Atviros Lietuvos fondo ilgametė vadovė Irena Veisaitė nepasidavė neapykantai. Režisierės G. Žickytės filmas atskleidžia Irenos istoriją per dviejų totalitarinių režimų žiaurumus, jos vidinę stiprybę ir ištikimybę humanistinėms vertybėms, nepaisant patirtos neteisybės ir išbandymų. Tai ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas gyvenantiems šiais neramiais laikais, kaip laikysena gali keisti pasaulį. Kartu tai ir kvietimas permąstyti žmogiškumo bei dialogo svarbą.
Dokumentiniame filme pasakojama vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą. Motinos netektis, gyvenimas Kauno gete, pabėgimas į Vilnių ir prieglobstis naujos šeimos namuose – tiek sudėtingų išbandymų I. Veisaitei teko dar nesulaukus penkiolikos. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo pabaiga anaiptol nereiškė, kad knygos herojės gyvenimas taps panašus į ramų užutėkį – Irenos biografija tiesiog prisodrinta iššūkių, ribinių patirčių ir įstabių susitikimų.
„Nuolatinis telefono skambėjimas buvo įprastas Irenos namų garsas. Jai atrodė itin svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis, o šie jai skambindavo klausdami patarimo, dalijosi savo rūpesčiais. Buvau numačiusi, kad kone į kiekvieną filmo sceną įsiterps skambutis, net prašydavome Irenos filmuojant neišjungti telefono. Deja, profesorės neliko, pasikeitė pasaulis, o taip pat ir mano įsivaizduojamas filmo vaizdas“, – sako G. Žickytė.
Kūrybinei komandai pavyko užfiksuoti labai brangius ir jaukius kadrus – Irenos 92-ojo gimtadienio šventę ir išvyką į Estiją. Į brangiausiais jaunystės vietas su filmavimo grupe Irena nuvyko po daugelio metų, ten labai seniai buvusi. Dėl liūdnų aplinkybių teko pasitelkti daugiau archyvinės medžiagos. Tarp svarbių informacinių šaltinių – Kauno geto archyvinės nuotraukos, kurtos žydo fotografo, pro palte buvusią skylę.
Susirinkusiems kino mylėtojams režisierė paatviravo, jog su Irena susipažino būdama tame pačiame kultūriniame lauke. Artimesnis bendravimas užsimezgė tuomet, kai Giedrė iš Irenos sulaukė gražaus laiško, kurį ją įkvėpė parašyti per radijo interviu išgirstos artimos širdžiai režisierės mintys. Tuomet juodvi susitiko pas Ireną svečiuose ir taip prasidėjo šilta bičiulystė. Po filmo peržiūros režisierę klausimais ir pasakojimais užpylė gausus būrys anykštėnų – buvusių Irenos mokinių.
Nepaisant įvairių iššūkių ir išbandymų I. Veisaitė kūrė savo gyvenimą nuolat ieškodama aiškaus skaidrumo ir tuo pat metu savo įvairiapuse veikla prisidėdama prie Lietuvos visuomenės gyvenimo kaitos. Irena savo laiku esmingai prisidėjo prie Atviros Lietuvos fondo, Lietuvos etninių bendrijų kultūros studijų centro ir Thomo Manno kultūros centro steigimo, pirmininkavo Baltijos kultūros fondo valdybai, Laikino antikrizinio G. Soroso pagalbos fondo Lietuvai tarybai, Jungtinių pasaulio koledžų Lietuvos nacionalinio komitetui, buvo aktyvi Atviros visuomenės instituto Budapešte tarptautinės organizacijos centrinės valdybos, Lietuvos nacionalinės komisijos UNESCO valdybos, Vilniaus kultūros sostinės tarybos, LR kultūros ministerijos Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė.
Irenos Veisaitės veikla yra įvertinta ne vienu valstybiniu apdovanojimo – jai skirti ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Barboros Radvilaitės ir Gėtės medaliai. Dinamiška I. Veisaitės gyvenimo istorija skleidžiasi ne tik drastiškai skirtingų laikmečių, bet ir daugelio kultūrų fone: žydų kilmės germanistė gyveno ir dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Estijoje, stažavosi Oksfordo universitete, lankėsi dešimtyse kitų užsienio šalių, pažino daugelį kultūros istorijai pasižymėjusių menininkų ir tyrėjų.
