„Dar niekada nebuvau patyrusi tokio Velykų minėjimo, koks buvo Pievėnuose. Tačiau šis filmas aprėpia ne tik didžiąją metų šventę ir Žemaitijos kaime šimtmečius minimą Velyknakčio tradiciją. Visų pirma, jis – apie simpatiškus ir atvirus mažo kaimelio žmones, kurie turi gerą humoro jausmą ir kantriai atlieka savo pareigas“, – naujausią dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ pristato režisierė Giedrė Beinoriūtė.
Lapkričio 6-ąją Anykščių kultūros centro kino salėje vyko geriausia lietuviška metų premjera išrinkto filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ peržiūra.
Mažiau nei du šimtus gyventojų turinčiame Pievėnų kaime, Mažeikių rajone, išsaugota unikali Velyknakčio misterija, kuri kasmet Didžiojo šeštadienio pamaldų metu vyksta bažnyčioje: romėnų kareiviais persirengę vyrai nuo persirengėlių saugo Kristaus kūną, kurį simbolizuoja bažnyčios centre paguldytas kryžius.
Naujausiame G. Beinoriūtės filme parodoma, kaip šiais laikais tikėjimas gali skleistis per žmones, tvirtus bendruomenės ryšius ir ritualą. Čia susiliečia ne tik šventybė ir pasaulietiškumas, kaip sako filmo pavadinimas; jame su tradicijomis susiliečia šiuolaikiškumas, kaimelyje sutelpa ir gatvėmis skraidantys dronai, ir senoliai, drebančiomis rankomis grojantys trimitais.
Iš lūpų į lūpas perduodama Velyknakčio tradicija jau tapo Pievėnų bendruomenės tapatybės bei išskirtinumo ženklu. Filmo peržiūroje dalyvavusi režisierė G. Beinoriūtė atskleidė, jog apsisprendimą filmuoti šią unikalią tradiciją nulėmė būtent vietos gyventojų humoro jausmas ir vieningumas. Kaimynų santykiai gali būti įvairūs, bet per Velykas jie susitelkia bendram darbui. Vaidinimas juos vienija ir tai yra unikumas, jų identiteto dalis.
Velykų nakties misterijos, per Šventąją savaitę dažnai vaidinamos bažnyčiose, šventoriuose ar miestų aikštėse, Europos rašytiniuose šaltiniuose minimos jau nuo XII a. Jos veikdavo kaip savotiška paprastų tikinčiųjų, nesuprantančių lotynų kalbos, katechezė, nes buvo vaidinamos vietinėmis kalbomis ir siekė pabrėžti emocinę Kristaus kančios pusę.
Misterijos su savitais liaudiškais vaidinimais 20 šimtmečio pradžioje dar buvo žinomos ir daugelyje Lietuvos vietovių. Vienas pirmųjų Velykų persirengėlius 1812 m. pamini Žemaitijos vyskupas Juozapas Adolfas Giedraitis, 1818 m. apie tai plačiau rašo botanikos pradininkas ir pamokslininkas Jurgis Ambraziejus Pabrėža, vėliau žemaičių vyskupas, rašytojas Motiejus Valančius, kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Anykščių menų centras jau šešioliktąjį kartą kviečia anykštėnus ir miesto svečius ketvirtadienio vakarus praleisti su tarptautinio pripažinimo sulaukusiu kinu. Kiekvieną ketvirtadienį Anykščių kultūros centro kino salėje (A. Baranausko a. 2) rodomi apdovanojimus pelniusių lietuvių režisierių dokumentiniai filmai.
Artimiausią ketvirtadienį, lapkričio 13-ąją, 17:30 val. peržiūrėsime „Sidabrinės gervės“ laimėtojo rež. Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmą „Murmančios širdys“. Pažvelgsime į uždarą bendruomenę, kurioje žmonės bando atkurti savo gyvenimą ir susipažinsime su nusistovėjusią atokios sodybos rutiną pakeisiančiu keturiolikmečiu Matu.
Daugiau apie dokumentinio kino festivalį „ADOX“:
https://www.facebook.com/ADOXfestivalis
Filmo anonsas:
Tai filmą telefone žiūrėjo?