Akcija „Darom” arba kiti šiukšlinimo ypatumai

Šiandien, balandžio 23-iąją, jau keturioliktus metus iš eilės Lietuvoje organizuojama visuotinė šiukšlių rinkimo akcija „Darom“. Ši puiki iniciatyva yra nusižiūrėta nuo estų, kurie, atrodo, patys pirmieji sumanė tautiečių šiukšles iškuopti organizavę visuotinę talką.
Idėja graži jau vien dėl to, kad, pasibaigus akcijai pamatęs pilnus šiukšlių maišus, miškuose vis dar išmetamas automobilių padangas bei buitinę techniką, sauskelnes ir kalnus panaudotų pakuočių, galbūt bent vienas taip darantis pilietis susimąstys ir nustos šiukšlinti.
Kalbu apie tą vieną, nes užkietėjusiam šaldytuvo išmetėjui į griovį, jaunimėliui, kuris parkely ar prie ežeriuko „pabaliavojęs“ palieka šiukšlių kalnus, tokios akcijos, manau, nė motais. Juk jų šiukšles ir renkam. Dar, patogiai įsitaisę prie TV ekrano, pasityčios, kad, matai, „durniai“ neturi ką veikt – svetimas šiukšles renka. Ir dar negana to, toliau mėtysim, nes vis tiek kažkas surinks.
Iš tiesų – sunku suvokti, kad šiais laikais, kuomet net ir kaimuose stovi rūšiavimui skirti konteineriai, kai yra išvežamos stambiagabaritės atliekos, kai šiukšles rūšiuoti gali praktiškai kiekvienas, vis dar negalime atsikratyti įpročio įvairų nebenaudojamą turtą suversti pakelėje ar miške. Kartais tai būna daroma taip piktybiškai, kad net negali patikėti – važiuodama autostrada esu mačiusi krūvą griovyje išmestų maišų su atliekomis, nors šalia, vos už kelių kilometrų, įrengta konteinerių aikštelė…
Dar labai įstrigęs reportažas iš pernykščių „Žinių“: būtent po šios akcijos miške aptiktas kalnas (neperdedu) padangų. Aplinkosaugininkai komentavo, kad jos – garantuotai iš automobilių remonto dirbtuvių. Gerai bent, kad dažnu atveju teršėjai būna tokie žiopli, kad kartu palieka ir besimėtančias sąskaitas ar kitus juos identifikuoti padedančius daiktus.
Lygiai taip pat, kaip statybinėmis atliekomis pavasarines žibuokles užverčiantys piliečiai, – verčia su savo adresu, telefono numeriu ir net asmens kodu. Bausti, negalima pasigailėti! Jei jau iki miško nuvežei, galėjai nuvežti ir iki atliekų aikštelės.
Tačiau apskritai kalbant apie šią akciją, galvojame ne vien apie popierėlio ar plastikinio butelio pakėlimą nuo žemės. „Darom“ yra kur kas daugiau nei susitvarkyti savo kiemą. Jau nekalbant apie politikus ir šiaip visokius visuomenės veikėjus, kurie turi puikią progą išlįsti į viešumą ir nusifotografuoti su šiukšlių maišu rankose.
Ši akcija skatina žmones būti atsakingesnius, mokyti vaikus (taip, būtinai įtraukčiau kuo daugiau moksleivių į šią akciją, nes nuo mažens ugdomas sąmoningumas iš tiesų veikia) ne tik nemesti šiukšlės ant žemės, bet ją ir pakelti, moko rūšiuoti, naudoti mažiau nereikalingų pakuočių. Ypač plastiko, kurio mes naudojame neįsivaizduojamai daug ir, dažnu atveju, – visiškai be reikalo.
Ar žinojote, kad plastikinis butelis suyra per maždaug 500 metų? Tad net kelios ateinančios kartos galės džiaugtis mūsų mineralinio vandens „bambaliu“, paliktu po pikniko gamtoje. Iš tiesų, plastiko naudojimas masinis tapo ne taip ir seniai – maždaug prieš 80 metų – ir išplito taip, kad tapome jo įkaitais.
Pastaruoju metu sunaudojamų maišelių, butelių, pakuočių kiekis pasidarė beprotiškai didelis, o dažnu atveju – nereikalingas. Tai ne vien vaizdai iš laidų apie gamtą, kuomet parodomas kažkuriam vandenyne filmuotas vėžlys, „pasipuošęs“ plastikiniais maišeliais, praskrostos žuvies skrandyje rastas pakuotės gabalas ar tolimas paplūdimys, užverstas neįsivaizduojamu kiekiu iš vandenyno išplautų atliekų, drauge esama ir mokslinių įrodymų, kad maisto iš plastikinių pakuočių vartojimas kenkia mūsų sveikatai…
Pastaraisiais metais visam pasauliui teko rimtai susirūpinti plastiko mažinimu. Labai sveikintinas draudimas prekybos centruose kaip įmanoma mažiau naudoti tokių maišelių – keli apelsinai tikrai nepasiklys pirkinių krepšelyje. O vienas didžiausių „stebuklų“, apskritai skatinantis neišmesti plastiko (ir kitokių) butelių, – taromatai. Jie akivaizdžiai sumažino jų, besivoliojančių gamtoje, kiekį, o kažkieno išmestus juos greitai likviduoja tie, kurie prie prekybos centrų prašo poros eurų „bandelei“.
Grįžtant prie akcijos „Darom“, vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad šiukšlintojų kasmet mažėja. Pasak akcijos projektų vadovės ir ekologės Justinos Anglickytės, pirmaisiais „Darom“ akcijos metais buvo surinkta 500 tonų atliekų, trečiaisiais – 12 000 tonų. 2017-aisiais šis kiekis siekė 1500 tonų, o praėjusiais metais – jau tik 1350 tonų.
Reikia tikėtis, kad šiais metais atliekų bus surinkta dar mažiau, o po dešimties metų galbūt galėsime džiaugtis nebe pusantro tūkstančio tonų surinktų atliekų, o tūkstančiu kilogramų.
Jei „darysime“ kasdien, nesigėdysime pakelti skraidantį popierėlį ir jį padėti į tam skirtą vietą, galbūt tokios akcijos kaip ši taps nebereikalingos ir nebeteks, išėjus pakvėpuoti grynu oru ar pagrybauti, piktintis palikta krūva sauskelnių, padangų ar savo gyvenimą baigusių baldų…