Akmuo ekonomikos pokyčius pajunta greičiau nei medis

Anykštėnas, 38-erių metų Domantas MAKAUSKAS yra kelių verslo įmonių bendrasavinkis. Nuo prekybos akmens gaminiais verslą pradėjęs, Vilniaus universiteto bioinformatikos studijas baigęs D. Makauskas, dabar didžiąją dalį dėmesio skiria biokuro gamybos įmonei UAB „Litmer“. Šią bendrovę, kurioje 14 darbuotojų, jis valdo tiesiogiai. Ukmergėje gamybinę bazę turinti UAB „Litmer“ 2024-aisiais pasiekė 14,7 milijonų eurų apyvartą, uždirbo 115 tūkstančių eurų pelno.
„Anykštos“ pakalbintas apie praėjusius metus, verslininkas sakė, kad 2025-ieji jo verslui buvo stabilūs, tačiau jautėsi, kad klientai perka atsargiai, svarsto, ar prekė tikrai yra būtina.

„Praėjusiais metais nebuvo nei didelių pakilimų, nei didelių nuopelnų. Gal ramesni metai, nei anksčiau buvę, – „Anykštai“ pasakojo UAB „Litmer“ vadovas D. Makauskas. – Mūsų įmonių veikla yra atskirta. Viena prekiauja akmens dirbiniais, kita – mediena. Ryšiai su Indija ne šiemet užmegzti.
Praėjusią vasarą Anykščiuose viešėjo Indijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Devesh Uttam. Indijos ambasadorių po mūsų miestą lydėti buvo pakviestas D. Makauskas.
„Iš Indijos perkame akmens plokštes ir akmens gaminius, todėl ir susipažinau su Indijos ambasadoriumi“, – pasakojo verslininkas.
„Akmens įvežimas iš Indijos į Lietuvą nėra kažkas įdomesnio, pasaulyje perka dalykus ten, kur jie yra, o logistika šiais laikais išsprendžiama. Šiais laikais lietuviška mediena pasiekia ir Kiniją, ir Indiją, ir Vietnamą. O iš ten tada kažkas atvažiuoja pas mus.
Kinai žaliavą perka Norvegijoje ir sugeba pagaminti ir atsiųsti pigiau, nei pirktume tiesiai iš Norvegijos. Kai kurio akmens yra tik Indijoje. Su akmeniu mes dirbame labai seniai. Gal nuo 2010-ųjų.
Paminklai, stalviršiai, palangės… Bet kas, ką leidžia kliento fantazija ir ką įmanoma pagaminti mūsų įranga. Gali būti sienų, net lubų apdailos, jei tik galima prie lubų prisukti“, – apie akmens pritaikymą šiuolaikinėje buityje kalbėjo UAB „Litmer“ vadovas.
D. Makauskas pasakojo, kad jo valdomos įmonės dėmesį skiria plačiam veiklų spektrui.
,,Medienos kryptis mūsų versle atsirado vėliau. Ukmergėje fasavome akmenis. Vasaromis užsidirbdavome pinigų, kuriuos žiemą pravalgydavome. Pradėjome ieškoti, kaip užsidirbti pinigų ir žiemą. Todėl ir atsirado medis, biokuras ir visi kiti reikalai.
Didžioji dalis akmens, kadangi sunkesnė logistika, parduodama Lietuvoje, o su mediena paprasčiau.
Mediena užsiima atskira įmonė. Mano darbas dabar daugiau susijęs su mediena.
Ekonominę situaciją greičiau pajaučiame akmens prekyboje. Akmuo nėra duona, nėra būtinoji prekė. Jeigu tik kažkas valstybėje atsitinka, pradeda šiek tiek stoti ekonomika ir žmonės mato, kad jie rytoj galbūt pritrūks pinigų, jie pirmiausiai kerpa tas išlaidas, kurios nėra būtinos. O kalbant apie biokurą – ar jūs rinksitės šalti, bet pirksite stalviršį? Geriau rinksitės, kad jūsų stalviršis būtų prastesnis arba kažkokiam artimam giminaičiui statysite blogesnį paminklą. Manau, akmuo jautresnis pokyčiams.
2025 metai buvo ramūs, bet jautėme, kad žmonės nelabai skuba atsisveikinti su pinigais, nėra polinkio išlaidauti. Didelių sutrikimų nebuvo, bet vartojimas, mūsų akimis, nebuvo labai didelis.
Anksčiau galėjai prekes gaminti į priekį, o dabar matėsi, kad prekės užsakinėjamos atsargiai“, – sakė sėkmingai verslą plėtojantis anykštėnas.
Pasiteiravus, ar neketina verslų iš Ukmergės perkelti į Anykščius, D. Makauskas kalbėjo:
,,Čia klausimas ne vien apie įrengimus, čia klausimas apie žmones, kurie su tuo dirba, kuriems reikia specifinių kompetencijų. Žiūrėsim. Kol kas mes turime tinkamas, pritaikytas patalpas su visais įrengimais Ukmergėje. Turime ten dirbantį kolektyvą. Bet niekada nesakyk „niekada“. Savam mieste gal būtų ir patogiau.“
Perspektyvus verslinininkas sakė nesikišantis į politiką. Į klausimą, kas keitėsi Anykščiuose, D. Makauskas atsakė: „Anykščiai kiekvienais metais tvarkosi ir šiek tiek gražėja, o į politinius reikalus stengiuosi nesikišti ir jų net nenoriu matyti.
Bendro fono skirtumų tarp Anykščių ir Ukmergės nematau. Viskas labai panašu. Mūsų pasirinkimas gamybą vystyti Ukmergėje buvo dėl elementaraus išskaičiavimo – kur Lietuvoje bevažiuotum, Ukmergė vis tiek bus pakeliui.“