„Kartais pagalvoju, na, kokią aš teisę turiu stovėti prieš žmones, kažką kalbėti, pasakoti… Juk aš tokia pat kaip jūs visi – ir depresijos, ir liūdesio bangos, ir džiaugsmas, iš ašaros man taip pat nesvetimos. Gal tik aktorės profesija leidžia atsistoti prieš auditoriją ir apsinuoginti, lyg stovėti gėdos aikštėj…“ – tokiais žodžiais vakarą Sakralinio meno centre pradėjo kino ir teatro aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė.
„Kartais pagalvoju, na, kokią aš teisę turiu stovėti prieš žmones, kažką kalbėti, pasakoti… Juk aš tokia pat kaip jūs visi – ir depresijos, ir liūdesio bangos, ir džiaugsmas, iš ašaros man taip pat nesvetimos. Gal tik aktorės profesija leidžia atsistoti prieš auditoriją ir apsinuoginti, lyg stovėti gėdos aikštėj…“ – tokiais žodžiais vakarą Sakralinio meno centre pradėjo kino ir teatro aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė.
„Kartais pagalvoju, na, kokią aš teisę turiu stovėti prieš žmones, kažką kalbėti, pasakoti… Juk aš tokia pat kaip jūs visi – ir depresijos, ir liūdesio bangos, ir džiaugsmas, iš ašaros man taip pat nesvetimos. Gal tik aktorės profesija leidžia atsistoti prieš auditoriją ir apsinuoginti, lyg stovėti gėdos aikštėj…“ – tokiais žodžiais vakarą pradėjo kino ir teatro aktorė D. Kazragytė.
Viešnia prisipažino, kad apie aktorės profesiją svajojusi nuo pat vaikystės, mėgo šokti, dainuoti, vaidinti… „Buvau be proto laimingas vaikas… Jeigu dabar leistų kas pasirinkti ir dar kartą išgyventi laimingiausią savo gyvenimo dieną, žinau, kaip tai atrodytų… Mosėdis, žydintis sodas, dobilai tarp obelų, upė, mama ir močiutė, ir, žinoma, tie raudoni sandaliukai – gražiausia dovana, kokią tik kada esu gavusi“ – kalbėjo aktorė pilnai anykštėnų salei. Knygos pavadinimas „Raudoni sandaliukai“ – ne atsitiktinis, jį aktorė teigė susapnavusi: „Sapnavau, jog aš – maža ketverių metų mergaičiukė, nors protas – dabartinės moters… Bėgu taku apsiavusi tais raudonais sandaliukais ir taip gera, taip ramu… Ilgai man dar tie sandaliukai akyse stovėjo…“ Ką tik išleistoje aktorės knygoje – moters dualizmas, ta maža, žingeidi, laiminga mergaičiukė ir depresuota, prie savo senstančio kūno niekaip negalinti priprasti, nieko nenorinti ir tingi 70 – mete moteris. Jos pykstasi, draugauja, tačiau nuolat kovoja – kuri kurią nugalės…
D. Kazragytė, suvaidinusi daugybėje spektaklių, dirbusi su garsiausiais režisieriais – Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi, ypač atvirai kalbėjo apie savo pasitraukimą iš teatro: „Taip norėjau būti aktore, taip mane buvu užvaldęs egoizmas, noras pasirodyti, būti pastebėtai, norėjaosi, kad apie mane rašytų, kalbėtų, girtų… Ir staiga, po daugiau nei 30 metų praleistų scenoje supratau – nebenoriu, gana man tos vergovės. Aktorius yra nuolat priklausomas – nuo režisieriaus, nuo trupės, nuo žiūrovų ir tik trumpą akimirką, tik tą minutę, kada esi scenoje, per vaidinamą personažą atsiskleidi pats, tačiau to buvo per maža… Palikau didįjį teatrą ir padėjau tašką“ – kalbėjo aktorė, prispažįstanti, kad dabartinė jos misija, darbas – susitikimai su mažų miestelių žmonėmis.
„Kaip mane žavi tokie susitikimai, kupini nuoširdumo ir tikrų emocijų. Štai viename miestelyje garbingo amžiaus močiutė padovanojo man pačios megztas šlepetes su rožėmis priekyje ir kumštines pirštines – ryškiai oranžinėms tulpėm margintas. Ir tada man atėjo tokia mintis – o ką, jeigu tada kai numirsiu mane apautų tomis šlepėtėmis ir uždėtų gražiąsias pirštines… Gulėčiau sau pirštinėtas rankeles sunėrusi… Ot būtų sensacija, laikraščiai rašytų, sakytų Kazragytė visai išprotėjo…“ – juokavo vakaro viešnia.
