Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras kviečia sostinės teatro mėgėjus rugsėjo 20 d. apsilankyti „Domino“ teatre, kuriame bus rodomas vienas Panevėžio žiūrovų lankomiausių spektaklių – Ligitos Kondrotaitės monospektaklis „Moterims ir jų vyrams“ pagal Willyʼo Russello pjesę „Širlė Valentain“.
Monospektaklis „Moterims ir jų vyrams“ – tai moters gyvenimo ir savęs atradimo istorija. Kaip teigia spektaklio režisierė ir aktorė Ligita Kondrotaitė: „Spektaklyje gvildenama situacija dažnai moterims atpažįstama ir dar dažniau neigiama: esą, jau joms taip tikrai neatsitiks. Galima vadinti tai komedija, bet ši komedija išspaus ir ašarą, o gal net ką nors nuliūdins. Ir vis dėlto, tai drama su labai gera pabaiga ir subtiliu humoru.“
Šia proga ir kalbamės su aktore Ligita Kondrotaite apie spektaklį „Moterims ir jų vyrams“, repetuojamą premjerą Juozo Miltinio dramos teatre ir kūrybą apskritai.
Kaip Jūs atradote Willyʼo Russello pjesę „Širlė Valentain“? Kuo Jums ypatinga ši pjesė?
Šią pjesę man pasiūlė Rygos dailės teatro aktorė vieno festivalio metu. Ji sakė, kad vaidino ją nemažai metų ir tiesiog iš jos išaugo. Pamačiusi mane, pagalvojo, kad šis vaidmuo turėtų man tikti. „Širlė Valentain“ pasaulyje žinoma jau 30 metų ir vis „nenulipa“ nuo teatro scenos. Tai tiesiog gera pjesė, kurioje analizuojami moterų ir vyrų santykiai, amžina jų kova, draugystė, suradimai, praradimai ir kt.
Kaip manote, kur slypi šios pjesės sėkmės paslaptis?
Tai klasikinė pjesė su klasikiniais konfliktais, tiktai šiuolaikinėse aplinkybėse. Pjesė, anaiptol, nėra tiesiog „lengvasis žanras“. Ji ir dabar vaidinama visose pasaulio scenose. Man buvo įdomi pati medžiaga, taip pat tam tikri išraiškos ieškojimai.
Taip pat esate spektaklio „Moterims ir jų vyrams“ režisierė. Tai iššūkis pačiai sau?
Žinoma, tai yra iššūkis, kadangi esu pati už viską atsakinga. Tačiau aš dirbau su dideliu atidumu ir noriu realizuoti šią pjesę scenoje. Dėl to esu labai dėkinga žiūrovams, kurie taip gausiai lanko šį spektaklį. Nenoriu savęs „įpaminklinti“ ir aš nepretenduoju į režisieres. Nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau televizijos režisūrą. Tai reiškia, kad tam tikrą režisūrinį mąstymą turiu. Vaidyba ir režisūra viena kitai tikrai nemaišo. Aš esu dirbusi su įvairiais režisieriais ir kartais, deja, pačiai tekdavo ir režisuoti, ir vaidinti. Kaip ir visi aktoriai, turiu daug savęs režisavimo patirties.
Tokių atvejų Lietuvos teatre, kai aktorius režisuoja spektaklį, – šimtai. Bet kai tai daro moteris – požiūris kitoks, imama svarstyti ar ji tam turi intelektualinių ar kitokių gebėjimų. Vien todėl, manau, buvo verta statyti šį spektaklį. Lietuvos visuomenė vis dar yra giliai puritoniška, patriarchalinė.
Ką galėtumėte pasakyti skeptiškai nusiteikusiam vyrui, kuris galvoja, kad tai spektaklis tik moterims?
Nemažai vyrų, girdėjau, priima spektaklį itin asmeniškai… Apskritai teatras Lietuvoje – moterų zona, į kurią jos atsiveda savo vyrus, jeigu gali. Žinoma, jeigu žmogus gyvena vienas ir jis yra svarbus tik pats sau, tada spektaklis – ne jam. Tačiau kiekvienas, kuris savo gyvenime yra turėjęs antrąją pusę, ras šiame spektaklyje apie ką pamąstyti, kažką atpažįstama.
Vaidinate ir naujausiame Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Lavina“, kurio premjera įvyko rugsėjo 2- ąją. Kuo spektaklio medžiaga įdomi Jums pačiai ir kuo spektaklis gali būti įdomus žiūrovui?
Spektaklyje vaidinu 80-metę moterį – vien tai jau man pačiai yra įdomu. Šis spektaklis pagal turkų autoriaus Tundžero Džiudženoglu pjesę visų pirma yra apie mūsų vidines, individualias lavinas, mus kamuojančias baimes ir grėsmes, spektaklyje lavina tampa emocine sąvoka. Pjesė, spektaklio repeticijos man pačiai kelia įvairias mintis, tikiuosi, taip bus ir žiūrovams.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre dirbate daugiau nei 30 metų. Kas Jus sulaikė Panevėžyje?
Panevėžyje likau todėl, nes nuo pat darbo pradžios, kai mane į teatrą pakvietė Donatas Banionis, gaudavau labai daug vaidmenų. Niekada nebijojau būti ne teatre, tačiau teatre likau dėl vaidmenų. Aš visada jų turėjau. Visa kita – labai neapibrėžti dalykai, kuriuos išties sunku taip imti ir čia suformuluoti. Man sekėsi, aš dirbau su gerais, įdomiais režisieriais, mano partneriai scenoje visada buvo geri. Tokiame mieste kaip Panevėžys svarbiausia – darbas ir namai, visa tai aš turiu.
Ar jaučiate, kaip per tą laiką pasikeitė pats teatras, žiūrovai ir jų lūkesčiai?
Teatras keičiasi kartu su gyvenamuoju laiku, žmonėmis. Jie vienas kitą nejučia atspindi.
Nemėgstu sumeistrautų, pagudrautų spektaklių, tačiau aš nenoriu vertinti, kaip ir žiūrovas, noriu būti laisva pasirinkime.
Kokių spektaklių pasigendate Juozo Miltinio dramos teatro repertuare?
Gerų spektaklių, kaip ir visoje Lietuvoje.
Grįžkime į praeitį. Kaip Jūsų gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?
Mūsų giminėje buvo daug menininkų, tai buvo natūralus pasirinkimas.
Galbūt prisimenate savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?
Mano pirmasis vaidmuo, dramatiškai neigiamas, dar mokykliniame spektaklyje buvo Pamotė „Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose“. O profesionalioje scenoje – Natašos vaidmuo Antono Čechovo „Trijuose seseryse“, apie kurį net Juozas Miltinis buvo teigiamai atsiliepęs. Taip ir pradėjau aktorės karjerą…
Ką dar norėtųsi suvaidinti teatre? Ar pasvajojate?
Tikrai labai norėčiau kažko šviežio, jaudinančio, naujo, man neįprasto.
Kas Jums suteikia įkvėpimo?
Aš, kaip profesnionali aktorė, galiu pasakyti, kad kiekvienas aktorius turi įsikvėpti tada, kai reikia.
