Dailininko Alvydo Latėno atsakymai į „Anykštos skaitytojų klausimus. Dailininkas gimė 1960 m. Dusetose, Zarasų rajone.Tačiau didžiąją dalį savo paveikslų nutapė jau gyvendamas Anykščių krašte. Baigęs Dusetų vidurinę mokyklą, mokėsi Kauno J.Naujalio meno mokykloje. 1983 metais baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos fakultetą, dizaino-interjero specialybę. Apsigyvenęs Anykščiuose Alvydas Latėnas dirbo Anykščių kultūros namuose, dailės mokytoju įvairiose rajono mokyklose.
– Kur Jūs dabar? Ką veikiate? Iš ko gyvenate?
– Šiuo metu gyvenu Dusetose, esu bedarbis, gaunu pašalpą. Kol buvo gyvas, slaugiau tėvelį, o dabar prie namų šiek tiek žemės yra, reikia ūkį tvarkyti, kai turiu laiko, piešiu.
Kurį savo paveikslą pats labiausiai mėgstate?
– Esate iš garsiųjų Latėnų. Jūsų pusbroliai regis taip pat žinomi Lietuvos menininkai.Ar palaikote su jais ryšius?
– Tai, mes esame giminės. Žinoma, kad palaikau santykius, gal kiek daugiau su vienu iš dviejų garsiųjų Latėnų – Algiu. Jis turi netoli Dusetų sodybą, gana dažnai atvažiuoja, tai pabendraujame – užvažiuoja pas mane arba kur susitinkame. O štai Faustas yra uždaresnis, su juo rečiau matausi. –
-Tapote kaip ir realistiškai, bet labai aiški, mano nuomone, impresionistų įtaka. Kuris iš jų jums labiausiai imponuoja?
– Studijuodamas susižavėjau impresionistais. Daug studijavau apie jų gyvenimą, kūrybą, perskaičiau visą seriją knygų apie šios meno krypties dailininkus prancūzus. Ko gero, didžiausią įspūdį man padarė Polio Sezano kūryba. Kuo? Visų pirma, šis dailininkas siekė paprastumo ir kompozicijos aiškumo. Pažiūri į P.Sezano paveikslus ir juos „priimi“ iš karto. Viskas juose yra paprasta, bet kartu ir apgalvota.
– Koks tapytojas jums labiausiai patinka? Kodėl?
– Tai labai sunkus klausimas, nes vienu gyvenimo etapu patiko vieni autoriai, dabar – kiti. Kaip jau minėjau, man Polio Sezano kūryba daro įspūdį, iš lietuvių paminėčiau Vladą Kratajų ir Vladą Gurskį. P.Sezanas man patinka dėl paprastumo ir aiškumo, o lietuvių autoriai – dėl spontaniškumo. Aš taip pat kartais tapydamas kai pasileidžiu šėlioti, tai paskui tenka grįžti atgal, taisyti.
– Koks darbas Jūsų darbas Jums pačiam atrodo vertingiausias ir kodėl? Ar esate nutapęs paveikslą, kurio neparduotumėte už jokius pinigus?
– Na, vertingiausias darbas, tikiu, dar laukia ateityje. Yra vienas paveikslas, kurio neparduodu, tai mano paties autoportretas. Jį „nešiojau“ savyje gal mėnesį, o paskui staigiai nutapiau. Ir taip ir palikau. Prie kitų paveikslų tenka dar grįžti, tobulinti, o šitam nieko nebereikia, gal dėl to jis toks ir brangus.
– Kokias savybes turėtų turėti žmogus, kad būstų geras dailininkas? Ar įmanoma išmokti piešti, ar būtinas tam talentas?
– Piešti išmokti galima. Juk išmoko ir matematikos, ir geometrijos, taip galima ir piešti išmokti. Tačiau gyvenime yra batsiuviai, kurie tik taiso batus ir yra batsiuviai kurie siuva batus. Be talento, be tos ugnelės žmogus taip ir liks tuo pirmuoju batsiuviu. Labai svarbus yra dailininkui ir užsispyrimas, darbštumas.
– Kiek dailėje lemia talentas ir kiek įgūdžiai?
– Kaip jau ir minėjau, piešti išmokti galima, tačiau be talento piešti yra tik amatas. Iš kitos pusės, reikia „atmušti ranką“, kasdien nors šiek tiek palaikyti formą ir tobulinti įgūdžius.
– Kas padiktuoja temą naujam kūriniui:pamatytas vaizdas, nuotaika, užsakovas?
– Įvairiai atsitinka. Sakykim, jeigu tapai kokį abstraktų paveikslą, tai užtenka kažkur pamatyti detalę, kad gautum impulsą. Jeigu pieši peizažą, aišku reikia pabūti gamtoje, rasti kažkokią vietą, rakursą, kuris įdomesnis. Žinoma, svarbus ir užsakovas – žmonės dažnai prašo peizažų, kartais net ir konkrečių vietų. Štai viena gydytoja norėjo konkrečiai, kad nupieščiau jos sodybą, todėl nuvežė ten, pateikė ir daugybę fotografijų. Jei tapau portretus, retai piešiu iš natūros, dažniausiai žmonės pateikia fotografijas, o čia jau sunkesnis darbas.
– Ar A.Talačką piešėte iš natūros ar iš fotografijos?
– Buvau ne kartą bendravęs su monsinjoru, kai jis buvo dar gyvas, o šį jo portretą tapiau ir iš fotografijų, ir iš atminties. Vargo nebuvo, nes fotografijos buvo išraiškingos.
-Gal galite šiek tiek papasakoti apie technologijas? Kuo piešiate, ant ko piešiate? Sako tapo „ant drobės“… Drobė tai ir yra elementari drobė?
– Tapau aliejiniais dažais ir ant drobės, ir ant kartono. Mėgstu aliejinius dažus, nes jie leidžia daugiau niuansų atskleisti. O drobė yra speciali. Ji turi būti tanki, nebalinta, yra mėgėjams skirta drobė, bet yra ir profesionali. Ant jos tapyti tikrai yra malonu. O štai, sakykim, akvarelių nelabai mėgstu, nes joms reikia pasiruošti, laikas ribotas, o jeigu dar net nežinai, ką nori piešti, tik užmurzinsi. Be to, „reikia atmušti ranką“ kasdien bent po 15 minučių skirti akvarelei.
– Ką jūs dabar tapote?
– Šiuo metu tapau naujai parodai Dusetose paveikslą „Išvarta“. Jis yra gana didelis, tiesa, pagal pavadinimą nespręskite, kad tai gamtos vaizdas. Kai bus baigtas, kviečiu pasižiūrėti.
– Dalis skaitytojų uždavė klausimų apie jūsų šeimą: „Ar tokia šeima, kuri buvo, netrukdė jūsų kūrybai“… „Užjaučiu Alvydą dėl nevykusios šeimos,kuri ne itin gerą terpę suteikė kūrybai,kūrybos polėkiui.Bet dar ne viskas prarasta,tik turėk dvasinės tvirtybės. tikras talentas tik aplinka kokia buvo šeimyninė,bet čia jau žmogus sprendžia su kuo ir kaip“.
– Tai labai asmeniški klausimai, į kuriuos nenorėčiau atsakinėti, tik tiek pakomentuočiau – šeima, kurioje buvau ir su kuria bendrauju iki šiol, praėjus laikui skiriasi labai.
-Regis, turite dukrelę… Ar linkėtumėte jau užaugusiai tapti menininke? Ar lengva rinkos sąlygomis žmogui išgyventi iš kūrybos?
– Pirmiausia gerbiu vaiko pasirinkimą.Kai nori piešti – skatinu, bet primygęs koja nespaudžiu, tegu renkasi. Jeigu sakyti teisybę, tai nelabai norėčiau, kad pasirinktų tapybą.kiek bendrauju su dailininkais, galerijų vadovais, tai iš tapymo kažkokių materialinių gėrybių neprikaupsi, nors gyventi galima.
– Ar zarasiškiai ir anykštėnai skiriasi?
– Charakteriu gal nelabai skiriasi, gal kiek daugiau bendravimo būdu, bet tai gal susiję su tuo, kad Dusetos yra kiek mažesnės už Anykščius. Kai rūpinausi tėvuku, kasdien tekdavo į parduotuvę eiti, tai kol nueini, pareigi, gerą laiko gabalą užima, nes kažką sutinki, pasikalbi, o Anykščiuose, bent jau aš, gyvenau daug uždaresnį gyvenimą.
– Norėčiau Jūsų paklausti ar tarpusavyje bendrauja Dusetų menininkai?
– Dusetose gyvena 7 profesionalūs dailininkai. Bendravimas, aišku, yra, juk rengiamos dusetiškių parodos, gyvenant netoli nebendrauti neišeina.
– Kaip Jūs vertinate dusetiškių menininkų Saukų kūrybą?
– Man asmeniškai priimtinesnė Saukienės tapybos maniera ir temos, nes ji yra daugiau natūralistė, o štai Saukos tapyba yra daugiau filosofinė. Esu to posakio, kad „tapyba turi būti tapybiška“ šalininkas, todėl geriau vertinu Saukienės darbus.
– Palikote Anykščių kraštą… Galbūt ketinate čia sugrįžti su nauja paroda? Ką tapote šiuo metu, kokie Jūsų kūrybos planai?
– Minčių visada yra, tik reikia prisiruošti, susirinkti paveikslus, kurie dabar yra „išsiblaškę“ po pasaulį.Apie parodą bus galima ateityje pagalvoti.
