Gruodžio 18 d. Vilniuje Žemės ūkio ministerijos renginyje „10 metų tautinio paveldo atgimimui“ buvo pasveikinti sėkmingiausiai dirbantys tradiciniai amatininkai, tradicinių amatų centrai, pagerbti tautinio paveldo komisijos ekspertai. Šia proga kaip sėkmingiausiai 2017 metais dirbusi tradicinė amatininkė buvo apdovanota Anykščių krašto tradicinių amatų meistrė Rita Vasiliauskienė.
Už prasmingą darbą, siekiant išsaugoti tradicinius amatus, už tradicinės kultūros vertybių ir tautinio paveldo puoselėjimą A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus (Arklio muziejaus) amatininkė buvo apdovanota Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko padėka ir pinigine premija.
Rita Vasiliauskienė nuolat prisimena, kad ją nuo vaikystės lydėjo meniškos asmenybės. Vaikystėje ji atostogaudavo Sintautų kaime pas močiutę Stefaniją Navickienę, gimusią 1911 metais, didelę estetę, kuri savo namus didžiosioms metų šventėms visada puošdavo tegu ir kukliomis, bet būtinai tik pačios gamintomis dekoracijomis. Polinkį menui jos močiutė Stefanija paveldėjo iš savo mamos, Ritos prosenelės Pelagėjos Aleksandravičiūtės-Valeikienės, gimusios 1880 metais, darbščios audėjos, kuri nugyveno beveik šimtą metų.
Būdama gal ketverių metų, Rita pirmą kartą ir pati prisilietė prie popieriaus karpinių: abi su močiute lankstydavo popierines gėles, karpydavo lentynėlių užtiesalus. Meistrė iki šiol prisimena, kad močiutės karpinių kraštai atrodydavo lyg iš siūlų nerti – taip meniškai ji mokėjusi iškarpyti.
O kai dėl ligos Rita negalėjo lankyti darželio, jos prižiūrėti ateidavo auklė Marija Navickienė, tolima giminaitė, gimusi 1918 metais. Ji atsinešdavo storo aksominio popieriaus ir mokydavo gražiai papuošti gėlių vazonėlius, išlankstyti tulpes ir rožes.
Ritos tėvelis Stasys Matiukas, gimęs 1924 metais, irgi buvo meniškos sielos žmogus, savamokslis medžio drožėjas. Kasmet Velykoms jis išraižydavo nepaprastai grafiškų ir įdomių margučių. Ritai su broliu kartais kildavo noras rungtyniauti, kuris iš jų gražiausią margutį išraižys, tad šis užsiėmimas namuose lydėjo nuo mažų dienų.
Mokykloje mėgstamiausia Ritos pamoka visada būdavo piešimas, ji lankė dailės būrelį, kuriam vadovavo mokytoja Stasė Judickienė. Todėl, baigusi mokyklą, 1981 m. įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, mokėsi meninio stiklo apdirbimo ir 1985 m. įgijo dailininkės diplomą.
Tautodaile ir lietuvių liaudies amatais R. Vasiliauskienė ėmė labiau domėtis nuo 2005 metų, kai pradėjo dirbti Muziejuje ir vesti edukacines programas. Duonos kepimas ir kitos pažintinės programos tapo jos kasdieniu darbu, o šio darbo aplinka, etnografinės aukštaitiškos sodybos interjeras – meistrės rūpesčiu. Tuomet vėl buvo prisiminti popieriaus karpiniai – pradėtos karpyti užuolaidėles langams, papuoštos lentynėles, žibalinių lempų gaubtai, pagaminti žaisliukai Kalėdų eglutei.
Nuo 2008 m. R. Vasiliauskienė dalyvauja tautodailininkų parodose. Ji žavisi lietuvių liaudies tradiciniais ornamentais – verpsčių, saulės ir žvaigždžių motyvais, gėlių simbolika. Kartais parūpsta juos suderinti ir su šių laikų moderniuoju menu.
Vaikystėje jai neteko matyti, kaip liejamos žvakės. Šiuo amatu Rita ėmė domėtis tik pradėjusi vesti edukacines programas. Dabar ir Anykščių miesto šventėse, ir muziejininkų renginiuose ji demonstruoja žvakių liejimą anykštėnams ir miesto svečiams, rengia mokymo programas išvažiuojamuose renginiuose.
2010 m. Žemės ūkio ministerijoje tautinio paveldo ženklu buvo sertifikuoti jos kuriami produktai: popieriaus karpinių langų užuolaidos ir lentynų papuošalai, paprasta rauginta duona, lietinės žvakės. Šiais metais Rita Vasiliauskienė buvo pripažinta sertifikuota tradicinių amatų meistre.
