Amfibija – šienapjovė – išsitatuiruos „Z“ raidę ir iš K.Šapokos seifo pasiėmusi pjautuvą, išeis nakčia šienauti Šventosios upės…

Sapnuoju. Ateinantį sekmadienį Dainius Žiogelis į Mišias Kurklių bažnyčioje pirmą kartą gyvenime nueis nešinas tyra siela. O tai, būdavo, išlipa iš automobilio, persižegnoja, pradeda kalbėti „Tėve mūsų“, bet, priartėjus prie sovietinio kareivio, vidinis vicemero balsas pradeda taukšti nesąmones. „Tėve mūsų, kurs guli Raudonojoje aikštėje, teesie tavo vardas Vladimiras“, – sąmokslą prieš D.Žiogelį rezga jo pasąmonė. Išsigandęs socialdemokratas bando žegnotis, tačiau išeina tik pionieriškas saliutas. Girdisi, kaip bažnyčios varpai groja Sovietų Sąjungos himną. Lėtai ir įkyriai skamba: „So-juz ne-ru-šy-mych…“
Akis užtraukia migla. Išplaukia paauglystės vaizdinys. Vicemeras regi 1987 – ųjų pavasarį, kai Kurklių vidurinės mokyklos mokiniai karių kapinėse mini Pergalės dieną: „Žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim/ Ir širdies liepsna tik prakalbam į ją./ Švino lietui lyjant, kanonadai griaudžiant/ Mes petys į petį stojam mūšyje“, – pirmąjį Salomėjos Nėries eilėraščio posmelį deklamuoja pažangiausias Kurklių vidurinės mokyklos septintokas Dainius. Raudoni kaklaraiščiai plaikstosi vėjyje, balti marškiniai kvepia skalbimo milteliais „Lotos“… Už vaikų nugarų – mokytojai, kolūkio partinės organizacijos sekretorius, zootechnikas. Tas čia ne prie ko, pro šalį ėjo… Nebuvo kaip nesustoti, dar kas pagalvos, kad jam nesvarbi pergalė. Regis, susirinko tik savi, bet visi baisioje įtampoje. Neduok Vladimirai, dar kuris pionierius iš baimės užsikirs, deklamuodamas savo eilutes. Ne šventė bus, o skandalas. Pionierių vadovė gal net papeikimą gaus. Ir nesvarbu, kad antrasis rajono komjaunimo sekretorius šių metų gegužės 9-ąją ne į Kurklius, o į Skiemonių vidurinę nuvažiavo. Jeigu šventės minėjimas praeis neidealiai, vis tiek kas nors kam nors praneš – jei ne partijai, tai bent švietimui.
Perbalęs vicemeras vėl bando žegnotis. Šįkart kaire ranka, bet ir ta, pasirodo, niekuo nėra geresnė. Neklauso. „Ragas! Batai! Krantai!” – su savimi lietuviškai stengiasi kalbėti vicemeras.
Nuo šiol Kurkliuose viskas bus kitaip. Viskas! Paskutinis Kurklių liaudies deputatų apylinkės stabas – Kurklių kapinių kareivis – išvežtas į Anykščių komunalinio ūkio patvorį. Tikiuosi, UAB Anykščių komunalinis ūkis direktorius Kazys Šapoka „stop“ juosta aptvėrė teritoriją ir iš vidinės, ir iš išorinės tvoros pusės. Kareivis, net ir apkrautas kompostu, lieka pavojingas. Sklinda nematomi, bet juntami spinduliai. Kaip radiacija. Baisiau nei radiacija. Neatsargus elgesys gali išprovokuoti baisius padarinius. Žiūrėk, vieną rytą K.Šapoka iš buhalterės ne įprastinį „labas“ išgirs, o „zdarov“, duobkasiai pareikalaus kūjų, o brangiausias komunalininkų nekilnojamasis turtas – amfibija – šienapjovė – išsitatuiruos „Z“ raidę ir, iš K.Šapokos seifo pasiėmusi pjautuvą, išeis nakčia šienauti Šventosios upės.
Slapčia nugriautas paminklas liks pavojingas, net jeigu bus sumaltas į miltus. Išpilsi tuos miltus ant kokio kaimo kelio – pakelėse pradės dygti Sosnovskio barščiai, kukurūzai ir sparnuotosios raketos.
Net atvaizdas su Kurklių kareiviu yra pavojingas. Labai apdairiai Anykščių rajono valdžia nuslėpė informaciją, kada paminklas bus nukeltas. Aš tik sakau, kad esu liberalas, – iš tiesų, esu užsislaptinęs komunistas. Naktimis žiūriu Solovjovą, „Tris tankistus ir šunį“ ir klausausi Gazmanovo. Tiesa, garsą išjungiu, nes ir aš, kaip ir visi kiti, kurių sąmonė pažeista komunizmo, esu bailys.
O kas būtų, jeigu savo akimis būčiau regėjęs, kaip griūna Kurklių kareivis? Kokius naujus randus smegenyse būtų palikęs lūžtančių kareivio batų garsas? Kokią katastrofą galėjome sukelti išplatinę kareivio nuotraukas „Anykštos“ skaitytojams? Tik rajono valdžios apdairumo dėka vis dar neperjungiau klaviatūros į kirilicą. Ačiū jiems, išminties ir apdairumo simboliams, už apsaugotus mūsų skaitytojus. Jeigu ne toks įžvalgumas, jau šiandien Kirmėliuose turėtume Orkų kuopą.
Anykščių muziejininkai verčiant Kurklių paminklą atliko specialiąją, ypač pavojingą misiją. Drąsus, kaip dera buvusiam komunistui, Tautvydas Kontrimavičius incognito buvo nusiųstas įamžinti istorinių kadrų. Šlovė jam. Ir muziejaus direktoriui, buvusiam komunistui Antanui Verbickui, atsisakiusiam su „Anykštos“ skaitytojais dalytis griūvančio paminklo nuotraukomis, amžina šlovė! Jūs, rizikuodami savo dvasine sveikata, gelbėjate mus ir mūsų rajoną. Ką ten rajoną. Visą Lietuvą ir visatą.
Tikiuosi, jog muziejininkų užfiksuoti kadrai niekada nebus parodyti visuomenei. Nuo jų ypač reikia saugoti vaikus. Nesubrendusios sielos juk tokios pažeidžiamos, tokios trapios. Jūs juk patys tai puikiai suprantate. Veidrodyje matote, kas iš jūsų užaugo…
P.S. O ši dalis jau be ironijos. Komunistinės santvarkos visuomenė gali atsisakyti, bet komunisto iš žmogaus taip paprastai neišimsi. Vyresnieji atsimena būdingiausius sovietinės santvarkos bruožus, kai informacija buvo slepiama, žmonių nuomonės nepaisoma, o konjunktūriniais laiptais kopė pataikūnai ir prisitaikėliai.