Per Anykščių kraštą, sėdami mirtį, ritosi Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų frontai. Užkariautojai vokiečiai savuosius susirinko, gal tik vienas kitas iki šiol nežinomas ilsisi kažkur miškuose, tuo tarpu okupantai manė įsikurti amžiams, tad steigė kapines, statė serijiniu būdu darytus paminklus. Anykščių rajone tėra žinomos vos dvejos vokiečių palaidojimo vietos, o Anykščių ir Kurklių tarybinių karių kapuose ilsisi per 570 svetimšalių. Kapinės prižiūrimos, gyventojai gerbia karo aukų atminimą, tačiau Kurklių tarybinių karių kapus norėta iškelti, nes jie yra miestelio centre, prieš bažnyčią, Nepriklausomybės paminklo vietoje, kur yra palaidoti 3 nepriklausomybės kovų savanoriai.
Minėjimai vyksta kasmet
Anykščių tarybinių karių kapinės yra pietiniame miesto pakraštyje, prieš senąsias miesto kapines. Pasak Anykščių rajono kultūros vertybių apsaugos specialistės Daivos Stankevičienės, Anykščių tarybinių karių kapinės yra įrašytos Kultūros paveldo vertybių registre. „Jose palaidoti 369 Anykščiuose ir rajone 1944–ųjų liepą žuvę kariai, – pastebėjo D. Stankevičienė. – kapinės užima 33 x 48 m plotą, 2006–aisiais Rusijos ambasados rūpesčiu Rusijos federacijos lėšomis restauruotos. Jos prižiūrimos, būklė gera“.
Kiekviena iškalta pavardė – žmonių, daugiausia jaunų, tragiškas likimas. Jie buvo kareiviai, tik vykdę vieno iš dviejų kraugerių valią ir amžiams atgulę svetimoje žemėje, toli nuo savo giminės, artimųjų. Vieniems jie didvyriai, išvaduotojai, kitiems – okupantai, tačiau žuvusiems tai jau neaktualu, o per Vėlines plevenančios žvakutės ant karių kapų tereiškia gyvųjų pagarbą mirusiems…
Tarybiniais metais karių kapuose vykdavo mitingai, įvairiomis progomis valdžios iniciatyva buvo dedamos gėlės, pasak tuometinio karo veteranų tarybos nario Vytauto Pupeikio, į Pergalės dienos minėjimus atvažiuodavo Anykščius išvadavusios 145–osios Vitebsko Raudonosios vėliavos ordino divizijos, 92–ojo šaulių korpuso karo veteranai, žuvusiųjų tėvai, sūnūs, dukros. „Daugiausia jie būdavo iš Peterburgo, Velykije Luki ir kitų artimesnių Rusijos vietovių, – prisiminė V. Pupeikis, beje, ilgai susirašinėjęs su generolu iš Maskvos. – Buvo atvažiavusi Tarybų Sąjungos didvyrio Anatolijaus Šagalovo, žuvusio vaduojant Anykščius per savo 20–ąjį gimtadienį, sesuo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ryšiai nutrūko, manau, kad didžioji dalis jų jau išėjo į amžinybę“.
Tradicija gegužės 9–ąją pagerbti žuvusiuosius ir paminėti pergalės prieš fašistinę Vokietiją metines neišblėso iki šiol. Tik kasmet vis mažiau ir mažiau karo veteranų ar šiaip anykštėnų besusirenka. Šiemet Pergalės dieną žuvusius tarybinius karius pagerbė kelios dešimtys žmonių. Gėles padėjo ir Anykščių rajono karo veteranų organizacijos pirmininkas 90–etį perkopęs Vincas Radušis, pastebėjęs, kad po karo į Anykščius grįžo 420 veteranų, o dabar beliko 19.
Kartu su Lietuvos savanoriais…
Kurklių tarybinių karių kapinės užima 6 arų plotą mietelio centre, priešais bažnyčią. Jose, registro duomenimis, ilsisi 203 kariai, po mūšių suvežti nuo Kurklių, Kavarsko ir kitų aplinkinių vietovių. Paminklas tarybiniam kariui pastatytas apie 1954 m., sutvarkyti laiptai, paminklinės plokštės.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo užsimota karių kapines iš miestelio centro iškelti. Jų vietoje prieš karą aikštėje prieš bažnyčią 1928–1952 metais stovėjo Nepriklausomybės paminklas „1918–1928 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę“, o kapinėse yra palaidoti 3 Lietuvos savanoriai.
Pasak Kurklių seniūno Algimanto Jurkaus, jau išmirę karo dienų įvykių liudininkai, tačiau jų prisiminimai išlikę. „Palaidotų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių pavardės nežinomos, o Nepriklausomybės paminklą bolševikai su vietiniais rusais ir kai kuriais lietuviais nugriovė 1952–aisiais, – sakė seniūnas. – Paminklo duženos buvo panaudotos tarybinio kario paminklo pamatams. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo stengtasi karių kapines iškelti, tačiau tai nebuvo padaryta dėl lėšų stygiaus ir kitų priežasčių“. 1997 metų kovo 17 dienos Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 235, leidžiantis Anykščių rajono savivaldybei nustatyta tvarka panaikinti tarybinių karių kapines, liko neįgyvendintas. Nutarimu Anykščių savivaldybei buvo rekomenduojama finansuoti karių palaikų perkėlimo ir perlaidojimo bei palaidojimo vietos įamžinimo darbus.
Ši problema tebėra opi nukentėjusiems nuo tarybinės santvarkos. Iškelti karių kapines aktyviai siekia Ukmergėje gyvenanti Marija Kalvaitienė.
Prieš kokius 6 ar 7 metus paminklas buvo ištepliotas raudonais dažais, prisegtame lape tekstas ragino paminklą ir kapus iškelti, tačiau daugiau incidentų nebūta. Seniūno nuomone, didžiajai daliai kurkliečių paminklas nekliūna, jie džiaugiasi, kad kapinės prižiūrimos, o į iškilmes, kai 2007 metų rugpjūtyje Rusijos ambasados rūpesčiu sutvarkytus kapus ir paminklą pašventino klebonas Dainius Lukonaitis, buvo susirinkę nemažai žmonių. Paradoksas, bet būtent tuomet, tik 2007 – aisais Kurklių seniūno prašymu UAB „Amžinoji atmintis“ atminimo lenta paženklino, kad šioje vietoje yra palaidoti ir 3 lietuviai savanoriai. „Šią lentą išvydęs iškilmėse dalyvavęs Rusijos laikinasis patikėtinis Dmitrij Jurevič Cvetkov nustebęs manęs paklausė, ką tai reiškia, – prisiminė A. Jurkus. – Kai paaiškinau, kad tai Lietuvos savanoriams atminti, kažką sumurmėjo, kad taip neturėjo būti. Atminimo lentą tuomet pašventino tas pats klebonas D. Lukonaitis. Beje, renginyje kalbos pasižymėjo diplomatiškumu, akcentuojant pagarbą visiems žuvusiems, nesvarbu kieno pusėje jie būtų kovoję.
Žymi supuvusio kryžiaus liekanos
Nors visa Lietuva tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinius karus buvo okupuota vokiečių, tačiau Anykščių rajone tėra žinomos dvejos vokiečių karių kapinės – Troškūnuose ir kelio iš Anykščių į Andrioniškį pakelėje, Latavos kaimo teritorijoje.
Tačiau tiek vienos, tiek kitos sunkiai gali būti vadinamos kapinėmis. Žinios apie jas labai skurdžios, o ir jų būklė net nepalyginama su Antrojo pasaulinio karo tarybinių karių kapinėmis.
Važiuojant į Andrioniškį, miškuose, kairėje kelio pusėje, yra vieta, kur užkasti du žuvę per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių kariai. Jas vadinti kapinėmis ar kapu nesiverčia liežuvis, o ir nežinantis šios vietos net nesupras, kad ten ilsisi kariai. Sutrūnijusio medžio liekanos – tai viskas, kas liko iš kažkada kapą žymėjusio kryžiaus. Šiuo metu liekanos, kurios buvo kryžius, labiau primena prieš daug dešimtmečių nugriuvusį ir pakelėj supuvusį paprasčiausią medį.
Andrioniškio seniūnas Saulius Rasalas, kurio seniūnijos teritorijoje palaidoti šie kariai, „Anykštai“ sakė, kad ateityje kapavietė bus pažymėta, tačiau kada, pasakyti negalėjo…
Kultūros vertybių apsaugos specialistė Anykščių rajono savivaldybėje Daiva Stankevičienė „Anykštai“ sakė, kad savivaldybė 2010 metais buvo gavusi užklausimą apie Antrojo pasaulinio karo karių kapines iš asociacijos „Jaunimo iniciatyvinė grupė“. „Apsidžiaugiau, atsakiau jiems tą pačią dieną, nurodydama šią kapavietę, tačiau daugiau jokio atsakymo nebegavau“, – paklausta, ar nesidomi vokiečiai, kurie, beje, neperseniausiai perlaidojo Vilniuje iki tol Utenoje gulėjusius savo karių palaikus, savo karių kapinėmis Anykščių rajone, sakė specialistė.
Gal palaikų net nebėra?
Antroji vietą, kurioje palaidoti žuvę vokiečių kariai, yra Troškūnai. Kaizerinės Vokietijos Pirmajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės stūkso prie senosios miestelio poliklinikos, prie kelio į Surdegį.
Kapinės stūkso beržynėlyje, jų vietą žymi medinis ženklas „Vokiečių karių kapinės“ ir kiek tolėliau nuo jo ant betoninio postamento pastatytas medinis kryžius. Tiek postamentas, tiek kryžius jau pralaimi kovą su laiku – trupa ne tik medinis kryžius, bet net samanomis apaugęs postamentas. Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapus dažniausiai žymi tipiniai betoniniai kryželiai, tačiau šiose kapinėse nesimato nei kryželių, nei kokių nors kauburėlių. Tik žolė ir beržai.
„Anykštai“ pradėjus domėtis šiomis vokiečių karių kapinėmis, paaiškėjo, kad konkrečių žinių apie jas nėra. Nieko sužinoti nebuvo įmanoma net Kultūros apsaugos departamento Utenos teritoriniame padalinyje. Padalinio vyresnioji specialistė Judita Žemaitienė teigė, kad „departamentas istorinių duomenų nekaupia“, o vokiečių karių kapinės Troškūnuose, skirtingai nei vokiečių karių kapavietė Latavos kaime, net nėra įtrauktos į kultūros vertybių registrą…
Troškūnų seniūnijos seniūnas Antanas Jankauskas „Anykštai“ sakė, taip pat nieko negalintis pasakyti apie kapines. Seniūnas sakė, kad žolę kapinaitėse seniūnija nupjauna, o kryžius, kuris jau yra supuvęs, bus pakeistas, kai galutinai supus…
Ne ką daugiau pasakyti galėjo ir kalbinti seni troškūniečiai. Visi jie žinojo, kad ten yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, bet kokiomis aplinkybėmis kariai žuvo, kiek jų kapinaitėse palaidota ir kas bei kada pastatė kryžių vokiečių kariams atminti, pasakyti negalėjo…
Tačiau gali būti, kad kapinių toje vietoje nebėra. Kai kurie troškūniečiai pasakoja girdėję, kad Antrojo pasaulinio karo metu naciams okupavus Lietuvą, tautiečių palaikus vokiečiai ekshumavo ir išsivežė. Kad tokios kalbos buvo ir jas girdėjo, „Anykštai“ sakė Troškūnuose netoli šių kapinaičių gyvenęs rajono tarybos narys Antanas Žemaitis. Tačiau ir A.Žemaitis sakė, kad jokių tikrų duomenų apie jas nežino…
