Ant šovinių dėžių – šventųjų ikonos

Lapkričio 21dieną dokumentinio kino festivalis „ADOX“ anykštėnus pakvietė į režisieriaus Sergejaus Orlovo (prodiuserė Juliana Miliut) pilno metro filmą „Šventiesiems stebint“, kuriame pasakojama apie ukrainiečius menininkus Oleksandrą Klimenko ir jo žmoną Sofiją Atlantovą, kurie tapo ikonas ant šovinių dėžių.
Realizuodami ikonas visame pasaulyje, dailininkai didžiąją surinktų lėšų dalį skiria savanorių medikų organizacijai. Šis filmas ir apie fronte sužeistuosius gelbstinčius medikus, karininkus, eilinius ukrainiečius iš Kijevo, Bučos, Gostomelio, Irpynės. Tai filmas apie tylius ir nematomus karo Ukrainoje didvyrius, kurie nepasiduoda ir nepasiduos.

Tikėdamasis, kad panorusių pamatyti šį filmą ir jo režisierių O. Orlovą Anykščių kultūros centro kino salė nesutalpins, atėjau anksčiau, prieš seanso pradžią, tačiau teko gerokai nusivilti, nes susirinko vos apie dvi dešimtys žiūrovų.
Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis pristatė filmo režisierių, kuris pastebėjo, kad viską, ką norėjo pasakyti, pasakė filme, tad kalbėtis pasiruošęs po seanso.

Ikonų, nupieštų ant šovinių dėžių, parodos Vilniuje kadrais prasidėjęs filmas nukelia į karo nuo žemės paviršiaus nušluotą Bučą. Abipus gatvės dar griuvėsiai, bet ji jau asfaltuojama, kitame mieste gyventojai per langų kiaurymes meta stiklų duženas, dar kitame – ištisai apgriauti, pajuodę, be langų daugiabučiai, tačiau žmonės juda, valo griuvėsius, nelaukia karo pabaigos.

Gyvenimas lyg ir grįžta į normalias vėžes, tačiau jis neprognozuojamas… Kaime moteris nuo darbo, reumato išsukiotais pirštais, klausia:
„Už ką tokios kančios, juk visą gyvenimą dirbau, kad susikurčiau savo gyvenimą“. Rodo rūsį, kuriame nuo okupantų slėpėsi 15 jos šeimos narių ir artimųjų, pasakoja apie per dieną pražilusį sūnų, mačiusį, kaip rusai nužudė ukrainiečius, o jo rusai vos nesušaudė vien už tai, kad savo merginai pranešė, kad jo kaime separatistai.
Tokioje realybėje laukia pažintis su pagrindiniais filmo herojais, menininkais O. Klimenko ir S. Atlantova, kurie pirmomis karo dienomis paliko Kijevą ir prisiglaudė atokiame kaime. Jiems šventikas leido apsistoti ūkiniame pastate, ten įkurti dirbtuves.

O. Klimenko ant brutalumu dvelkiančių šovinių dėžių tapyti ikonas pradėjo 2014-aisiais metais savanoriaudamas fronte.
Nuo tada menininko ginklu tapo teptukas, o kūriniai – tikėjimu spinduliuojančios šventųjų ikonos, motyvuojančios, palaikančios dvasingumą, įkvepiančios, suteikiančios prisikėlimo perspektyvą.

„Dirbau ir dirbu tam, kad išsaugočiau žmogiškumą, humaniškumą“, – sako menininkas, tikintis, kad gėris nugalės blogį.
Surengta pusantro šimto O. Klimenko ir S. Atlantovos nupieštų ikonų parodų. Menininkai teigia, kad už darbus neetiška būtų imti pinigų, todėl gautas lėšas aukoja mobiliajai Pirogovo ligoninei, kurios medikai gelbsti sunkiai sužeistų karių gyvybes. Tai dar viena žiauri filmo siužetinė linija, atskleidžianti savanorių medikų kasdienybę.
Po seanso režisierius S. Orlovas papasakojo, kaip gimė ši kino juosta. Režisierius gyvena Kaune, yra profesionalus fotografas, vadovauja VšĮ „Panoraminiai projektai“. Prasidėjus karui, su „busiku“ kursuoja tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Būtent jam teko pervežti per valstybių sienas unikalias ukrainiečių menininkų ikonas, skirtas parodai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jas pamatęs, režisierius susipažino ir su ikonų autoriais, o ta pažintis įkvėpė kurti filmą.

„Pajutau, kad ne tik „busiką“ galiu vairuoti, juk dirbu kūrybinėse industrijose, tad paėmiau į rankas kino kamerą. Vadovavausi išmintingu posakiu, kad jei nori eiti greitai, eik vienas, jei nori eiti toli – suburk komandą. Ir man tai pavyko“, – sakė neeilinio filmo režisierius, apgailestaudamas, kad dalies jo filmo herojų jau nebėra tarp gyvųjų. Jis kalbėjo apie rizikingas keliones, ukrainiečių stiprybę bei ryžtą nugalėti agresorių.