Antano Baranausko paminklas turėjo stovėti Žemaitijoje

Rugpjūčio 25 dieną prie vyskupo, poeto, mokslininko, pedagogo Antano Baranausko paminklo Anykščiuose vyko šio paminklo 30-mečio sukakties paminėjimas.
Į renginį atvyko ir paties paminklo autorius Arūnas Sakalauskas, kuris prisiminė šio savo didžiausio darbo atsiradimo istoriją ir tai, kad drauge su architektu Ričardu Krištopavičiumi gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Mylimiausias kūdikis

Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, operos solistas prof. Tomas Ladiga, atidarydamas renginį, kalbėjo: „Prieš trisdešimt metų čia įvyko kelių valandų nepamirštama šventė, kurioje, milžiniškos minios akivaizdoje, buvo atidengtas ir pašventintas šis paminklas naujai sukurtame Vyskupo skvere – skvere, kuris tapo ne tik nauja, bet ir svarbiausia miesto aikšte.“
A. Sakalauskas, pakviestas šalia prieš tris dešimtmečius paties padarytos skulptūros, Vyskupo skvere susirinkusiems anykštėnams sakė: „Iš tikrųjų tai yra mano kūrybos pirmasis kūdikis – iš didžiųjų kūdikių labiausiai mylimas ir prisimenamas. Praėjo 30 metų, bet, man atrodo, šitas kūdikis dar ilgai stovės. 1990 metai kūrybai buvo ypač sunkūs ir tokį paminklą tuo laiku padaryti buvo, ko gero, heroizmas. Bet, čia atvažiavęs, radau tokius nuostabius žmones, tokius pasiryžusius šį paminklą pastatyti, kad iki šios dienos visiems dėkoju.“
Šalia paminklo Maironio bei paties vyskupo A. Baranausko eiles skaitė A. Sakalausko bendrakeleivė, žmona Virginija Kochanskytė, koncertavo Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas (vad. Giedrius Gelgotas).

Skulptūra – vietoj šabakštyno

Antroji renginio dalis vyko Anykščių Sakralinio meno centre-Angelų muziejuje, kur buvo parodytas kinematografo, fotografo Aloyzo Janušio 15 minučių filmas, kuriame užfikuotos paminklo pastatymo akimirkos ir pirmosios žmonių reakcijos, pamačius skulptūrą.
Kultūrologas, muziejininkas Vytautas Balčiūnas prisiminė dieną, kuomet buvo pastatyta skulptūra. „Būnant prie paminklo atrodė, kad yra sukurta kažkas amžino, kažkas tokio, kuris lieka ir nejuda, ir, nebūčiau kuklus, galbūt stovės ilgiau nei bažnyčia. Žiūrint iš dabartinio laiko, tai – absoliutus stebuklas, kad tada, kai pinigų nebuvo, rinkos ekonomika prasidėjo, planinė ekonomika griuvo, didžioji dauguma tarybos – kolūkių pirmininkai, inžinieriai – visi balsavo už šį paminklą. Visi buvo už šitą milžiniško skvero sukūrimą vietoj to buvusio baisiaus šabakštyno, daržų. Ir šiandien čia vykdamas pagalvojau: juk visi anykštėnai yra šio paminklo signatarai. Galvoju, kad tuomet visa visuomenė buvo kažkokioje šviesoje, jėgoje, nebuvo jokių kritikų“, – dėstė V. Balčiūnas ir teiravosi A. Sakalausko, kaip gimė būtent tokios skulptūros, jos nišos idėja.

„Pirmas projektas, kuris buvo daromas, buvo skirtas ne Anykščiams – buvo planuojama jį daryti Žemaitijoje, Sedos miestelyje, centrinėje buvusioje turgaus aikštėje (A. Baranauskas Sedoje dirbo raštininko padėjėju – aut. past.), – kad paminklas, anuomet išgarsinęs Anykščius, buvo planuotas visai ne Anykščiams, prisipažino skulptorius. – Tačiau kai projektą pristačiau Anykščiuose, šitoje didžiulėje erdvėje, galvojau, kad jei A. Baranauskas čia atsiras tik kaip figūra, jis bus toks lyg ant lauko stovintis, tad reikėjo kažkokios sakralinės erdvės, nišos, kuri primintų galbūt koplyčios motyvą.
Kad primintų kažką tokio, į ką jis galėtų atsiremti. Po truputį ir gimė ta idėja, kad lyg Baranauskas išeina iš tos nišos, iš tos Lietuvos, iš tos žemės, kurioje jis buvo ir augo. Tokia idėja ir buvo – „įvaizdinti“, lyg vyskupas kažką palieka ir žengia į priekį.“

Pinigų – kaip plytų

Skulptorius A. Sakalauskas sakė, kad skulptūrą sukurti nebuvo lengva – ir dėl to, kad reikėjo sugalvoti, kaip garsusis poetas turi atrodyti, ir tai, kad anuomet nebuvo nei tinkamų įrankių, nei įrangos.
„A. Baranauskas – mūsų pasididžiavimas, mūsų tautos kertinis stulpas. Nepasakysiu, kad tą portretą buvo lengva kurti. Tų portretinių panašumų dirbtuvėje atsirado tiek, kad net nežinau tikslaus skaičiaus, ir mažų, ir didelių – visokiausių – plastiline, gipse. Tai buvo improvizacijos, džiazas, ieškojimai, kaip juos „įvaizdinti“. Paskui atsiminiau, kaip kažkada mokykloje, mokydamasis atmintinai „Anykščių šilelį“, mačiau knygoje Baranauską, sėdintį krėsle. Iš ten man visiems laikams pasiliko šis portretas ir aš daugiau improvizacijų nedariau – jis toks ir pasiliko. Lengva nebuvo, gyvenome tokiame virsme, kai nebuvo nei dorų įrankių kaip dabar, mes visa šita darėme labai primityviai. Rankomis šią skulptūrą padaryti, ją poliruoti, šlifuoti buvo didžiulis darbas. Mes su studentais juokaujame – jei Leonardo da Vinci būtų turėjęs „Bošą“, kiek jis darbų būtų padaręs!“ – juokėsi menininkas.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Sakalauskas susirinkusiems papasakojo ir dar vieną nutikimą, kuomet už šią skulptūrą gavo pirmąjį avansą.
„Avansą gavau rubliais – atėjau į banką, pinigai kaip plytos sudėti. Buvo vasara, aš tuos pinigus ten kaišioju, ir ten kaišioju, o bankininkė pasibaisėjusi žiūri: „Jūs taip ir eisit?!“ – iškišo per langelį man savo maišiuką. Tačiau pinigai medžiagoms išėjo taip greitai“, – prisiminė prieš tris dešimtmečius Anykščius papuošęs skulptorius ir tęsė: – Mano pirmojo kūdikio iniciatorius buvo Vytautas Balčiūnas, esu jam už tai dėkingas: su Virginija atostogavome Los Andžele, o jis man vidury nakties paskambino ir sako, kad statom Baranauską. Sakau, Virginija, keliamės, važiuojam! Tai buvo pirmas mano didžiausias ir stambiausias darbas“.

Prieštaraujančių nebuvo

1993 metais, rugpjūčio 29 dieną, Anykščiuose atidarytą meno kūrinį ir jo kelią iki Anykščių prisiminė ir buvęs anuometinis Anykščių valdytojas, Anykščių garbės pilietis Algimantas Dačiulis.
„Kad būtų pastatytas šis sudėtingą politinį laikmetį menantis paminklas, iniciatyvos autoriumi vadinčiau Vytautą Balčiūną su bendraminčiais, kurie uždegė visuomenę šiam tikslui ir per trumpą laiką pasiekėme – paminklas buvo pastatytas. Sunku žodžiais nusakyti, kokią ryškią pėdą Anykščių žemėje amžiams įmynė skulptorius Arūnas Sakalauskas, sukurdamas šį vyskupo, poeto monumentą“, – kalbėjo A. Dačiulis ir, V. Balčiūno paprašytas pakalbėti apie save, kuklinosi: – Viskas vyko savaime. Dauguma tarybos narių, su kuriais dirbau daug metų, su nė vienu neturėjau jokių konfliktų, su visais viskas buvo sprendžiama draugiškai. Tarybos posėdžio išvakarėse – jums tik dabar pasakysiu – keleto tarybos narių paklausiau: kokia jų nuomonė apie šį projektą. Nebuvo nė vieno, kuris pasakytų, kad jo nereikia, ar kad nereikia šio klausimo traukti į tarybos posėdį. Paminklo statybos eigoje visko trūko, bet man niekas nepareiškė pretenzijų, kad pinigus atiduodame paminklo statybai, o jų trūksta.“