Praėjusį savaitgalį, per Anykščių miesto šventę, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje Vilniaus universiteto dėstytojas, istorikas dr. Norbertas Černiauskas pristatė savo knygą „Fado. Trumpa neįvykusios Lietuvos istorija“.
Kraštiečio istoriko pasiklausyti susirinko pilna salė miesto šventės dalyvių.
Lietuvoje naujiena, pasaulyje – populiaru
Dr. N. Černiauską sveikino ir Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, istorikui dovanojęs kelioninį krepšį.
Knygos autorių kalbino Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorijos mokytoja Jūratė Musteikienė.
„Fado. Trumpa neįvykusios Lietuvos istorija“ pasakojama, kokia Lietuva galėjo būti 1968-aisiais, jeigu ji nebūtų buvusi okupuota. Knyga parašyta kaip rimtas mokslinis kūrinys: remiamasi įvairiais šaltiniais.
Istorinės knygos, primenančios mokslinės fantastikos kūrinį, Lietuvoje iki šiol dar nebuvo. Tačiau pats dr. N. Černiauskas anykštėnams sakė, jog jis „dviračio neišrado“.
„Neįvykusios istorijos arba alternatyviosios istorijos žanras yra plačiai žinomas, ypač grožinėje literatūroje. Garsiausias – prieš 20 metų į lietuvių kalbą išverstas romanas „Faterlandas“. Jame svarstomas vienas aktualiausių Vakaruose klausimų – kas būtų atsitikę, jeigu naciai būtų laimėję Antrąjį pasaulinį karą? Bandoma modeliuoti. Grožinėje literatūroje tokių pavyzdžių yra, bet istorikai atsargiai žiūri, nes galvojama, kad pirma reikia išnagrinėti, kas įvyko, o ne tai, kas galėjo įvykti,“ – aiškino dr. N. Černiauskas.
Pasak istoriko, svarstymai, kas būtų, jeigu istorijos įvykiai būtų pakrypę kitaip, nei iš tiesų įvyko, buvo girdimi televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“, kurioje prieš ketvirtį amžiaus diskutuodavo istorijos profesoriai Alfredas Bumbliauskas ir Edvardas Gudavičius
Fantazuodamas rėmėsi dokumentais
Rašydamas apie galimą Lietuvos scenarijų 1968-aisiais, dr. N. Černiauskas rėmėsi iki Antrojo pasaulinio karo parengtais dokumentais. „Pasiimi, pavyzdžiui, Lietuvos susisiekimo ministerijos 1939 metais parengtą planą, kaip per dvidešimt metų Lietuvoje bus plėtojami geležinkeliai ir keliai. Matai, kad planuojama tiesti magistralę iš Vilniaus į Kauną su išlenkimu prie Kauno, nes ten suplanuota hidroelelktrinė. Supranti, kad parengtas normalus planas ir, jeigu ne karas, tą planą Lietuva būtų įgyvendinusi. Kitas dalykas – lygini šalis, kurios prieškariu buvo panašaus lygio kaip Lietuva ir kurių niekas neokupavo. Dažnai sakoma – Lietuva būtų kaip Danija. Tikriausiai ne. Kas tyrinėjo šitas alternatyvas, ne į Daniją, o galbūt į Suomiją reikėtų žiūrėti. Bet aš netikėtą žvilgsnį nukreipiau į Portugaliją…“ – dėstė dr. N. Černiauskas.
J.Musteikienės paklaustas, kodėl autorius knygoje tiek daug dėmesio skyrė Vilniui, kuris iki 1939-ųjų buvo okupuotas lenkų, dr.N.Černiauskas aiškino, kad galimas sostinės vystymasis jam buvo ypač įdomus, nes Antrasis pasaulinis karas Vilnių visiškai pakeitė.
„Visiškai naujas miestas. Žydų bendruomenė visiškai išžudyta, Lietuvos lenkai išvežti į Lenkiją. Nieko nebėra Vilniuje. Tada pagalvoji – kaip tas miestas galėjo atrodyti? Išlikę nuostabūs architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio planai, jis buvo parengęs generalinį Vilniaus vystymo planą iki 1970 metų. Tai vienas iš mano šaltinių. Žiūri, kur ir kokius rajonus planuota plėsti, kur operos ir baleto teatras, kur stadionas. Bet kai keli klausimą apie holokaustą, net nupurto. Kartais save gali apkaltinti cinizmu – žmonės išžudyti, o tu knygoje jiems leidi gyventi, užsiimi kažkokia buhalterija,“ – sakė istorijas.
Knygoje „Fado“ Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona „numarinamas“ 1961-aisiais, kai iš tiesų jis žūsta JAV dar 1944-aisiais. J. Musteikienės paklaustas, kodėl istorikas nusprendė, jog A.Smetona turi mirti būtėnt 1961-aisiais, dr. N. Černiauskas dėstė, kad jis nemaža laiko skyrė analizei, kada turėjo ateiti Prezidento mirtis.
„Visi žinome jo įpročius ir sveikatos būklę, kuri buvo nebloga. Bet vienas kolega pajuokavo, kad reikėjo parašyti, jog jis nuo plaučių ligos numirė, nes daug rūkė. Žiūri to laikmečio politikų gyvenimo trukmę, apskaičiuoji,“ – kaip A. Smetonai parinko mirties metus, aiškino mokslininkas.
Portugališkas iešmas…
Per visą dr. N. Černiausko knygą driekiasi Portugalijos linija. „Fado“ – portugalų muzikinis žanras, moters daina, kurioje ji apdainuoja netektis ir apmąsto, koks tas gyvenimas būtų buvęs, jeigu ne tos netektys.
Istorikas kalbėjo, kad jis ieškojo knygai pavadinimo ir jį sugalvojo rašytojas Rimantas Kmita.
„Fado“ tiko, nes, pasak dr.N. Černiausko, knygoje „viskas suverta ant to portugališko iešmo“.
„Visai netikėtai Portugalija atsirado. Analizavau, kaip atrodytų politinis gyveniams, jeigu Lietuva neokupuojama. Autoritarinis režimas, Smetonos aksominė diktatūra. Žiūrėjau, kur Europoje po Antrojo pasaulinio karo išliko tokia santvarka. Tik dvi šalis radau – Ispaniją ir Portugaliją. Ispaniją atmeti, nes ten labai svarbus pilietinis karas, kuris suskaldė šalį, atnešė daug traumų, todėl net iki šiol Franko kūną tampo iš vienų kapinių į kitas. Tada žiūri Portugaliją. Salazaras diktatorius, tad ir žiūri, kaip baigėsi su ta diktatūra. Baigėsi, kai mirė Salazaras. Tada įvyko revoliucija, natūralus perėjimas prie demokratijos. Tinka. Ir išsivystymo lygis iki Antrojo pasaulinio karo panašus. /…/. Paskui atrandi daugiau detalių. Paskutinis apdovanojimas, kurį pasirašė A. Smetona prieš okupaciją ir turėjo įteikti, bet nebeįteikė, buvo skirtas Salazarui,“ – kalbėjo dr. N. Černiauskas.
Vėliau jis, grįžęs prie Portugalijos diktatoriaus Salazaro temos, pasakojo: „1968 metais Salazaras nukrito nuo kėdės, prarado sąmonę, buvo paguldytas į ligoninę. Jo aplinka pradėjo daryti valdymo pratęsimą, neskelbsi juk rinkimų. Įdomiausia ir baisiausia, kad po pusmečio Salazaras atsipaipeliojo, o jo gvardija jam nesakė, kad jis nebevaldo. Jis eidavo į darbą, duodavo jam kažką dirbti, bet jau kitas vadovu buvo paskirtas. “
1968-ieji – pasaulio lūžio taškas
Moderatorės J. Musteikienės paklaustas, kodėl aprašo būtent 1968-ųjų menamą Lietuvą, dr. N. Černiauskas sakė, jog kaip tik tais metais per pasaulį nuvilnijo protestų banga, daugelyje šalių iš esmės keitėsi situacija.
„Svarstai, kada turi pasibaigti autoritarinis režimas. Greičiausiai pasibaigs su diktatoriaus mirtimi. Bet ką rodo Portugalijos ir Ispanijos pavyzdžiai, kad mirusio diktatoriaus aplinka dar kurį laiką bando išlaikyti režimą. 1968-ieji metai sudrebina visą pasaulį. Čekoslovakijos įvykiai. Vakaruose studentų maištai, kurių priežastys labai įvairios. Suauga pirmoji karta, gimusi po Antrojo pasaulinio karo, ir pradeda kelti klausimus, kodėl pasaulis vis dar ant senų pamatų. Paryžiuje didžiausios riaušės, griūna Šarlio de Golio visa santvarka dėl tų maištų. Galvoju, kad ir Lietuvoje būtų įvykęs lūžis,“ – kodėl „Fado“ veiksmo laikas 1968-ieji, dėstė knygos autorius.
Buvo kolonijos verslo planas
Viena iš „Fado“ knygos dalių – lietuvių kolonistų Angoloje gyvenimas ir tos kolonijos pražūtis.
Pasak dr. N. Černiausko, ir ši knygos dalis turi mokslinį pagrindą – geografo, geopolitiko, profesoriaus Kazio Pakšto studijas. Tiesa, vargu ar Lietuva į koloniją būtų investavusi, net jeigu ir nebūtų buvusi okupuota.
„Mūsų kraštietis Kazys Pakštas 1931 metais apkeliavo Afriką. Jam labiausiai įstrigo Angola, tad net išleido atskirą knygelę apie Angolos kolonizacijos galimybe. Jis rašė, kodėl Angola jam taip patiko: gyventojų nedaug, ją kolonizavusi valstybė – Portugalija, kuri nelaikoma viena iš didžiųjų kolonizatorių. Portugalai neįsisavina Angolos, o mūsiškiai ūkininkai tūkstančiais migruoja, važiuoja į Brazilija, Argentiną. Vargsta. O čia reiktų išpirkti gabalą Angolos terititorijos iš portugalų ir centralizuotai kelti tuos ūkininkus į vieną vietą. Kadangi tie ūkininkai gyvens vienoje vietoje, jie nenutautės ir bet kada galės grįžti į Lietuvą. Čia nėra juokas: tarpukario Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje vyko nuolatiniai svarstymai, egzistuoja ištisos bylos, nagrinėjama, kur reiktų įkurti koloniją. Ir Peru variantas buvo svarstomas: ištisa ataskaita apie Peru parašyta. Lenkijoje vyko dar didesni kolonizacijos projektai. K. Pakštas vaikšto po Angolą ir mato, kad lenkai jau matuoja žemę. Jis dar labiau susinervino suvokęs, kad reikia skubiai daryti kolonizaciją. Jis darė planus, kaip būtų sodybos išdėliotos, kokios kultūros augtų, koks derlius, kokia namų kvadratūra. Bet kai suskaičiavo sumą, tapo aišku, jog Lietuva tokios negalėtų skirti,“ – apie nuo Užpalių kilusio profesoriaus K. Pakšto planus pasakojo dr. N. Černiauskas.
K. Pakštui įkurti lietuvių kolonijos Angoloje, kaip žinoma, nepavyko. O dr. N. Černiauskas knygoje „Fado“ aprašo labiausiai tikėtiną kolonijos lemtį – sunaikinimą, jeigu ji visgi būtų buvusi įkurta.
Angoloje praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje vyko žiaurus pilietinis karas, o kolonistai portugalai bėgo iš šios šalies.

tik rūkė cigarietus ir lošė kortom. Nagai pas ją labai rudi bųvo nuo rūkymo, rašė knygoje.
Nieko vertas, bėgo per upely.
O kuris vertas?