Troškūnuose – tapybos pleneras 2025 rugpjūčio 7-15 d.

Tapytoja Akvilė Linkevičienė

Troškūnai – nedidelis miestelis netoli Anykščių kuriame susijungia lietuviškas gamtos grožis, miškai ir architektūrinio paveldo išskirtinumas. Tai nejučia įtraukia į tai kas buvo ir ko dabar jau nebėra, į tai kas  byloja apie žmogiškąjį bei kultūrinį palikimą, tarsi sienose pasilikusią, ištrupėjusią istoriją ir senus laikus, kurie sunkiai apčiuopiami, suvokiami ar atpažįstami šiuolaikiniam, dabartiniam žmogui. 

1.Troškūnai – tai vieta, kurią supa tyla ir dangus.

Troškūnai – vienas iš mažiausių Lietuvos miestelių, bet klestintis kultūros ir menų kontekste. Bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblis yra svarbus ne tik tikėjimo, bet ir švietimo, kultūros židinys regiono gyventojams. Šiais metais čia vyksta jau trečiasis tapytojų pleneras. Jame kuria šeši dailininkai iš Kauno ir Vilniaus: Ausma Bankauskaitė(Kaunas), Lena Chvičija(Vilnius), Romualdas Balinskas(Vilnius), Linas Gelumbauskas(Vilnius), Gintautas Vaičys(Kaunas) ir Akvilė Linkevičienė(Kaunas).  Po plenero tradiciškai bus pristatyta tapybos darbų paroda, kuriuos dailininkai nutapys per devynias dienas. Parodos atidarymas rugpjūčio 15 dieną, 17 valandą. Plenero kuratorė Ausma Bankauskaitė.

  Šv. Trejybės bažnyčios interjeras ir altoriai sukuria erdvę, kur šventumas tampa ne tik matomas bet ir patiriamas, jaučiamas meno kūriniuose. Tai patirdami, atvykę į šią erdvę, menininkai semiasi įkvėpimo. Čia susitinka sakralumas ir menas – barokinė architektūra, kryžiai, skulptūros. Interjeras – barokiniai altoriai, angeliukų skulptūros, senos freskos ir paveikslai,  šviesos ir šešėlių žaismas, senos sutrūkinėjusios sienos, vietos, kur jaučiasi istorijos ir prabėgusio laiko sluoksniai.

2. Pirmas įkvėpimo gurkšnis – kur spalva susitinka su horizontu

Ten, kur spalva susitinka su horizontu ir pats horizontas tarsi ištirpsta, kur debesys tarsi tyliai siekia bažnyčios bokštus, o vakaro saulė paliečia kiekvieną senos sienos įtrūkimą, spalvos atsiskleidžia kitaip – giliau, šviesiau, tarsi prisodrintos laiko.

 Ten tapytojai ieško įvairių motyvų, kompozicijos, spalvos ir formos. Jie ieško tylos grožio, tarsi kiekvienas potėpis būtų malda. Troškūnuose negyvena vienuoliai, tačiau sakralumo atmosferą kuria barokinė bažnyčia.

Ten, kur varpas skambina mišioms, kur sienų tyla įtraukia į save, atrodo, kad laikas sustoja – ir lieka tik šviesa, spalva ir žmogaus širdies atodūsis.

Tapytojai čia atvyksta ieškoti motyvų, potėpių, bet kartu ir prasmės, ramybės, vidinio tilto tarp savęs ir pasaulio. Plenero dienos čia teka kitaip: rytais – tapyba, vidurdienį – pokalbiai prie arbatos, vakare – ilgi pasivaikščiojimai, kai žemė atiduoda dienos šilumą, o dangaus mėlį nejučia perkeičia vakaro rausvumas, gelsvumas ar auksas. Kartais užsuka vietiniai – pasmalsauti, ką kuria dailininkai, ir tyliai išeina, nepertraukdami to ypatingo susikaupimo.

Troškūnai mane pasitinka tyla, kurioje lyg išretintame ore lengviau girdėti savo pačios mintis. Esu čia tik ketvirta diena, bet stengiuosi klausytis, matyti ir sugerti šventumą lyg taurę. Troškūnų pastatai pasakoja savo istorijas, o zakristijonas kantriai dalijasi apie rūsius, paveikslus, savo kasdienybę. Už kiekvieno vaizdinio – skulptūros, altoriaus ar drobės – slypi grožis, kuris ne visada pastebimas iš pirmo žvilgsnio, ir šventumas, kuris lieka kaip slėpinys.

Tai, kas už išorinių formų, yra nepamatuojama, neaprėpiama – begalybės istorija, kuri kartais nutrupa, pasimiršta, perpasakojama naujai, keičia savo veidą, bet niekada nepraranda savo paslapties. Bažnyčios meno kūriniai – tarsi liudininkai – gali nusakyti tik mažą dalį tiesos, kurios žmogus nepajėgia aprėpti. Lyg Evangelija, kuri kiekvieną kartą skaitoma atsiveria naujai.Viduje angeliukai įsitaisę altorėliuose, o šviesa krenta taip, lyg kiekvienas spindulys žinotų savo vietą.

3. Troškūnų plenero dienoraštis: kai šviesa kalba spalvomis.

 Kiekvienas menininkas į Troškūnus tarsi atsineša savo pasaulį, o trys žodžiai tampa tarsi raktai į jų kūrybos sielą. Plenero dienoraštį puošia menininkų atsakymai į paprastą, bet gilų klausimą: kokie trys žodžiai ar frazės apibūdina jūsų kūrybą?  Šis dienoraštis – tai kiekvieno iš menininkų trijų žodžių interpretacijos, tarsi gyvas žodžių kaleidoskopas.

Linas Gelumbauskas: „ Visada su meile. Labas. Garbė Jėzui Kristui.“ – taip prasideda jo dienos, o drobėse įsikūnija ramus tikėjimas ir pagarba kūrybai, tirštų dažų sluoksniai ir ekspresyvus jausmingumas. „Visada su meile“, – lakoniškai, bet tvirtai sako tapytojas, užfiksuodamas Troškūnų šviesą  dažų sluoksnio storumu ir impasto kai spalvos susimaišo tiesiai ant drobės.

Ausma Bankauskaitė: „Ekspresija. Spalva. Jausmas.“

Taip savo kūrybą apibūdina menininkė Ausma Bankauskaitė, dirbanti ryškių linijų ir spalvinių dėmių ritmu. Jos žodžiai skamba kaip atskira,  jausminga išraiška ant drobės – kiekviena vis kitokia, bet visa kartu kurianti Troškūnų atmosferą, vienuolyno sienų ar skliautų ritmiką,  tirštu dažų sluoksniu, pastozine tapyba, stipriu staigiu gestu. Jos potėpiai aštrūs ir stiprūs kaip širdies plakimas, spalvos – drąsios, o jausmas – pirmoje vietoje.

Romualdas Balinskas: „Lobis. Širdis. Ten.“

Taip trijų žodžių esmę savo kūryboje apibūdina tapytojas Linas Balinskas. Pasirinkti žodžiai iš sekmadienio pamokslo atspindi jo kūrybos kryptį – „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“(Mt 6, 19 – 23) Tai susieja menininką su plenero vietos sakralumu — tarsi jis drobėje ieškotų to lobio, kurį matai tik širdimi.

Lena Chvičjia: Vakarai. Vaizduotė. Paslaptis.

Jos drobėse žėri vakaro atspalviai, įsiskverbia paslaptis, o vaizduotė veda ten, kur žodžių nebeužtenka.

Gintautas Vaičys: Balansas. Laisvė. Struktūra.

Gintautas Vaičys nerado trijų žodžių bet pasakė daug panašių: balansavimas tarp emocijų ir logikos, chaoso suvaldymas, bandymas surasti pusiausvyrą tarp proto ir jausmo, statikos ir dinamikos, konstrukcijos ir laisvos tapybos, bandymas suvaldyti laisvą emociją. Jo kūryboje – laisvės ir struktūros, chaoso ir tvarkos dermė. Jo drobės – tai tarsi ėjimas lynu virš chaoso. Tarp proto ir jausmo, tarp statikos ir dinamikos jis ieško pusiausvyros, kurioje laisva emocija nepraranda formos, o struktūra – gyvybės. Tai bandymas suvaldyti laisvą emociją, suteikiant jai tvirtą konstrukciją.

Akvilė Linkevičienė: Tyla. Šv. Marija. Jausmų sprogimas.

Ten, kur laikas sustoja, o rytmečio malda spindi kaip rasos lašai, gimė mano noras tapyti Marijas. Man jos ne tik išorinis vaizdinys ar religinis simbolis. Tai motina, kuri globoja, tyla, kuri ramina, šviesa, kuri veda. Synestezija – spalvinė klausa – leidžia man tapyti garsus ir emocijas, kur spalvos tampa muzika, o muzika – spalvomis.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad kiekvienas tapytojas iš Troškūnų parsiveš daugiau nei drobę. Čia tapytojus lydi ne tik vietos grožis, bet ir ypatinga ramybė. Gal todėl kiekvienas kūrinys gimsta lėčiau, su daugiau įsiklausymo. Net vakaro pokalbiai, kai visi susirenka po dienos tapymo, tampa mažais atradimais — apie meną, gyvenimą ir tai, kas slypi už drobės ribų. Kiekvienas tapytojas parsiveš vidinį atspindį – tarsi Troškūnų horizontas įsirėžtų širdyje ir primintų, kad menas gimsta ten, kur žmogus susitinka su savo tyla.