Rugsėjo pirmąją savaitę Anykščiuose vyko Anykščių A. Baranausko aikštės ir trijų miesto centrinės dalies viešųjų erdvių koncepcijos kūrimo kūrybinės dirbtuvės. Dirbtuvių rezultatai buvo pristatyti rugsėjo 15 dieną vykusių Europos paveldo dienų metu.
Tris dienas trukusiose dirbtuvėse patyrusių architektų komandos kartu su architektūros ir urbanistikos sričių profesionalais diskutavo apie Anykščių viešųjų erdvių kokybės didinimą, infrastruktūros gerinimą, Anykščių žydų kultūros ir palikimo įprasminimo būdus, naujų paslaugų poreikį bei kokybiškesnį miesto centro pritaikymą anykštėnams.
Anykščių centro vizijos dirbtuvės parodė, kad Anykščių centras yra ypatinga vieta, kurios transformacijai nėra vieno recepto. Kaip vieną pagrindinių problemų kūrybinių dirbtuvių dalyviai identifikavo tranzitinį eismą per miesto centrą, kuris kelia nemažai triukšmo, kuria barjerus ir atriboja A. Baranausko aikštę nuo miestiečių. Buvo pastebėta, kad aiškių ribų nebuvimas, nepatogi takų sistema ir vešli augmenija A. Baranausko aikštėje, aikštę daro panašią ne į aikštę, o į skverą, todėl dirbtuvėse buvo siūloma tas ribas formuoti naujai atkuriamu užstatymu, o aikštės įvaizdį stiprinti „pakeliant“ ir tvarkant medžių lajas. Tai leistų atskleisti ir atidengti „juvelyrinį“ Anykščių senamiestį, kuris šiuo metu yra nematomas atvykstantiems J. Biliūno gatve. Siekiant stiprinti ryšį tarp aikštės ir senamiesčio, dirbtuvėse taip pat buvo siūloma bent iš dalies riboti eismą Vilniaus g., atkarpoje ties A. Baranausko aikšte – tai kurtų saugesnę ir malonesnę erdvę miestiečiams ir miesto svečiams.
Dirbtuvių dalyviai taip pat vertino ir kitas miesto viešąsias erdves: erdvę priešais kultūros centrą, erdvę priešais meno mokyklą, J. Biliūno ir Vilniaus gatves. Erdvę priešais kultūros centrą (pagal J. Biliūno g.) siūloma iš dalies užstatyti atkuriant istorinį aikštės perimetrą ir taip suformuojant jaukų vidinį kultūros kiemelį priešais kultūros centrą. Dirbtuvėse buvo pastebėta, kad šiuo metu centre esančios gatvės yra gerokai per plačios, o atėmus net ir nedidelę dalį erdvės iš automobilių galima sukurti nemažai kokybės pėstiesiems ir dviratininkams, sumažinti ir pagerinti aplinką vietos iniciatyvoms bei verslams.
Bauland urbanistų biuras, nagrinėjęs miesto urbanistinę struktūrą ir ryšius, siūlo šias pagrindines miesto centro transformavimo gaires: aiškių aikščių ribų atstatymas (trūkstamų ribų kūrimas augmenija, pastatais ar kitomis tinkamomis priemonėmis), gatvių centre humanizavimas, tranzitinio eismo centre ribojimas ilgalaikėje perspektyvoje, istorinio perimetro ir kvartalo ar jo rūsių atkūrimas, įvertinus konkretaus sprendimo poreikį ir poveikį, bei autobusų stoties transformacija į multimodalinį centrą, su papildomomis gyventojams ir miesto svečiams aktualiomis paslaugomis: elektromobilių įkrovimo stotelėmis, automobilių, dviračių nuoma, saugykla, informaciniu tašku ir kitomis paslaugomis.
Studio Space/Time kraštovaizdžio architektų biuras siūlo stiprinti miesto žaliųjų erdvių tinklą ir jo charakterį: formuoti į parką ir kitas viešąsias erdves vedančias gatves kaip alėjas, gerinti pėsčiųjų jungtis ir formuoti dviračių takų tinklą. Taip pat svarbu tinkamai prižiūrėti A. Baranausko aikštėje esančius medžius, apgenėti, formuoti lapiją. Skirtingose miesto vietose stiprinti skirtingą augmenijos charakterį: senamiesčio zonoje – pavienių želdinių, atitinkančių istorinį kontekstą, kitur – vientisesnį, konkrečius poreikius atitinkantį apželdinimą. Viešųjų erdvių struktūrą galėtų papildyti papildomos miestui svarbių erdvių tipologijos: renginiams bei ramiam poilsiui skirta didelė pieva, aukštos kokybės vaikų žaidimo aikštelė ir pan.
Metro Architektūra architektų biuras pateikia rekomendacijas atskiroms miesto dalims: siūloma gerinti fizinį patekimą prie Šventosios upės pakrantės pėstiesiems ir dviratininkams (didinti jungčių skaičių), gerinti J. Biliūno gatvės profilį, įtraukiant saugų judėjimą dviračiais, patogesnius šaligatvius, medžių ar kt. želdinių juostas, tvarkyti ir išnaudoti kiemus tarp daugiabučių gyventojų poreikiams (žaidimų, poilsio aikštelėms, kt. funkcijoms). Ilgalaikėje perspektyvoje svarbu pradėti dialogą dėl Anykščių vyno teritorijos ar jos dalies konversijos ir pritaikymo labiau miesto centro programą atitinkančioms funkcijoms bei dėl Sinagogos rekonstrukcijos ir pritaikymo kultūrinei veiklai. Siūloma aiškiau formuoti A. Baranausko aikštę, kuriant centrinę miesto aikštę atitinkančią zoną (atvirą miestietišką erdvę, tinkamą renginiams) arba pietinėje A. Baranausko a. dalyje prie senamiesčio, arba vakarinėje dalyje prie Puntuko viešbučio. Stiprinamas aikštės perimetras gali būti tiek atstatant istorinio užstatymo fragmentus, tiek naudojant esamą ar naują augaliją – tikslūs aikštės parametrai – gilesnės analizės objektas.
Dirbtuvių apibendrinimo renginyje architektas ir profesorius Rolandas Palekas išsakė 4 tezes Anykščių miestui:
1. Kaip pavyzdį prisimindamas šimto Lietuvos miestų ir miestelių senąsias aikštes, akademikas A. Miškinis tetampa šio proceso konsultantu ar kritiku.
2. Nepridėti, o nuimti, kaip antai: išardyti bet kokios rūšies kliuvinius, trukdančius judėti žmogui bet kuria kryptimi, bet kurioje vietoje visoje ne užstatytoje erdvėje iki pat J. Biliūno gatvės.
3. Noriu žolės lopus aikštėje žingsnis po žingsnio paversti tradiciniu miestietišku aikščių grindiniu, tinkamu 12 mėnesių, o medžius retinti, siekiant aikštės su pavieniais dideliais medžiais vaizdo ir atsisakant šilelio vaizdo, nes Šilelis yra kitur.
4. Miestas be savo aikštės virsta gyvenviete.
Audrys Karalius teigė, kad „tokioje ankstyvoje eskizinėje stadijoje geriausias susitarimas yra fiksuoti ne vieną, o kelis galimu variantus, kuriuos būtina patikrinti politinėje ugnyje, debatuose su miestiečiais, su politiniais oponentais […] nepaisant kūrybiniu dirbtuvių rezultatų, visi variantai turėtų būti „apyvartoje“, nes žmonės turi turėti teisę pasirinkti. Architektai neturėtų būti tie, kurie nutaria ir nusprendžia, jie turėtų patiekti variantus, kurių pagrindu miesto bendruomenė galėtų priimti sprendimą.
Architektas ir architektūros kritikas Andrius Ropolas pastebėjo, kad erdvėje, kurioje jau buvo daugybė drastiškų pokyčių, negalima elgtis drastiškai, o būtina viską gerai apgalvoti, apsvarstyti, eksperimentuoti ir tik tada judėti pirmyn. Tikimasi, kad šios dirbtuvės ir pataps ilgo ir gerai apgalvoto transformacijos proceso pradžia.
„Tai yra kryptis, kuria mes turėtume eiti ir kurią nurodo ne kokie nors politikai, o profesionalūs architektai. Kai kurias idėjas, manau, mes įgyvendinsime ir artimiausiais metais“, – kalbėjo Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius.
Kūrybines dirbtuves organizavo Anykščių rajono savivaldybė. Apibendrindama kūrybinių architektų dirbtuvių dalyvių pasiūlymus, Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. Gasiūnienė kalbėjo: „Dabar yra labai svarbu, visiems susitarus, pradėti nuo nuoseklaus mūsų miesto centrinės dalies urbanistinio regeneravimo, nuo mažų urbanistinių eksperimentų, nuo archeologinių tyrimų, nuo gyvybingumo įnešimo per smulkaus verslo įsileidimą į centrinę dalį, nuo menų mokyklos mokytojų ir mokinių įtraukimo į gatvės gyvenimą… Nepritarčiau drastiškai kaitai. Šios dirbtuvės atskleidė labai daug, profesionalų architektų įžvalgos vizualiai pademonstravo, kaip svarbu yra sukurti mieste jaukumą, trauką, gerą estetiką. Tai mūsų visų gerų emocijų pagrindas, kada jautiesi savo miesto dalimi, kada jautiesi kaip savo namuose, kada norisi ištransliuoti pačias geriausias žinias apie savo miestą, kada vyksta judesys, triumfuoja gerasis triukšmas”.
Kūrybinių dirbtuvių vadovas ir kuratorius Martynas Marozas
