„Kiekvienas Lietuvos žmogus ir kiekvienas jos kraštas yra susijęs su Lietuvos istorine raida”. Antanas Tyla. „Apie Anykščius ir anykštėnus”, 2016, p. 48.
Anykščių krašto sūnus profesorius Antanas Tyla, vienas iškiliausių mūsų dienų istorikų, nuo pat savo profesinės veiklos pradžios daug dėmesio skiria savo tėviškės istorijai. Trumpesnių ar ilgesnių fragmentų susijusių su Anykščių ir jų apylinkių istorinės raidos peripetijomis galima rasti praktiškai visuose Profesoriaus mokslo darbuose. O tų darbų – straipsnių, monografijų, šaltinių publikacijų – per ilgus metus (pirmąjį mokslo straipsnį A. Tyla išspausdino 1960-aisiais) susikaupė ne viena dešimtis.
Nauja A. Tylos knyga „Apie Anykščius ir anykštėnus” tai daugeliu atžvilgiu unikali Profesoriaus dovana gimtojo krašto žmonėms. Profesoriaus giminės lizdo – Tylų šeimos iš per šešetą kilometrų į rytus nuo miestelio esančio Bičionių kaimo kelių kartų giminės istorija meistriškai įpinta į Lietuvos valstybės ir Anykščių krašto istorinį kontekstą.
Prieš daugiau nei prieš porą dešimtmečių įsteigus Pasaulio anykštėnų bendriją (1992 m.) A. Tyla nuo pat pirmosios kadencijos aktyviai įsitraukė į jos veiklą ir iki šiol yra vienas iš šio sambūrio spiritus movens. Į naująją Anykščių kraštui skirtą knygą įdėtas nemenkas pluoštas A. Tylos įvairiomis progomis anykštėnams pasakytų kalbų leidžia teigti, kad Profesorius visada randa laiko dalyvauti Anykščiuose vykstančiuose kultūros renginiuose, ne vieną jų ir pats yra inicijavęs. Be proginių kalbų (atidengiant paminklą stalinizmo aukoms pagerbti 1989 m. Burbiškio kapinėse, paminklą A. Baranauskui Anykščiuose 1993 m., paminklą Laisvei 2002 m. Anykščiuose etc.), pratarmių, rašytų anksčiau publikuotiems leidiniams apie Anykščius, į knygą pateko Profesoriaus atsiminimai apie gimtąjį kaimą, jo žmones, Anykščių gimnazijos mokytojus – tiek įvairiuose leidiniuose jau spausdinti, tiek ir iki šiol niekur nepublikuoti (iš pastarųjų išskirtinas per enkavedistų vykdytą operaciją nušauto Profesoriaus vyresniojo brolio Kazio, partizanų Žaliosios rinktinės vado, laidotuvių epizodas), įdėtas taip pat dienoraščio, rašyto 1949-1951 m. fragmentas. Ir šalia to – mokslo tiriamieji straipsniai, kuriuos tarsi tikslingiau būtų buvę publikuoti akademiinio pobūdžio, specialistams skirtuose leidiniuose arba bent jau paskelbti atskira knyga. Juolab, kad kaip ir būdinga akademiniams straipsniams, šioje knygoje publikuojami tiriamieji tekstai aprūpinti taip vadinamu moksliniu aparatu – nuorodomis į istoriografiją ir šaltinius. A. Tylos rašomiems akademiniams tekstams būdingas išskirtinis dėmesys pirminiams šaltiniams. Ne vieną jų Profesorius per savo ilgametę mokslinę veiklą yra pirmasis įtraukęs į mokslo apyvartą. Ne išimtis ir naujoji Anykščiams ir anykštėnams skirta knyga. Jau vien panaudotų pirminių šaltinių geografija imponuoja – remtasi dokumentais, saugomais ne tik įvairiuose Lietuvos archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose, bet taip pat panaudoti duomenys iš Lenkijos, Švedijos, Ukrainos archyvųose saugomų, nekalbant jau apie įvairiakalbę temos istoriografiją. Tad kone kiekvienas knygoje publikuotų tiriamųjų straipsnių teiginys, kaip apskritai ir būdinga A. Tylos akademiniams tekstams, yra svariai argumentuotas. Čia publikuojami specialiai šiai knygai rengti straipsniai apie Anykščių šv. Mato evangelisto bažnyčios beneficijos raidą XV-XIX a. pradžioje (p. 14-47) bei anykštėnus XVII a. antroje pusėje vykusiame kare su Rusija (p. 48-63) neabejotinai sulauks istorikų profesionalų dėmesio ir neatmestina, jog taps atspirties tašku tolesniems Profesoriaus suformuluotos problemos tyrimams.
Tiriamųjų tekstų spausdinimas viename leidinyje pramaišiui su atsiminimais ir proginėmis kalbomis, kad ir labai ženklių įvykių paminėjimui skirtomis, iš pirmo žvilgsnio vargiai gali būti pateisinamas visų pirma dėl kitokio jų pobūdžio bei skirtingo adresato. Tačiau naujojoje A. Tylos knygoje esantys tiriamieji tekstai nedisonuoja nei su šalia jų publikuojamomis proginėmis kalbomis, nei su atsiminimų ar dienoraščio fragmentais. Paradoksas, tačiau iš skirtingų žanrų ir paskirties tekstų sudėliota mozaika šioje knygoje sudaro vientisą dermę. Žinoma, svarbi vienijanti grandis yra tematika – visi be išimties į šią knygą sudėti Profesoriaus tekstai yra apie anykštėnus ir Anykščių kraštą. Tačiau teminis vientisumas vargu ar gelbėtų, jeigu nebūtų pamatinės, kartais įvardijamos, o neretam tekste ir tarp eilučių paliekamos jungties. Ta pamatinė jungtis taip pat yra daugiasluoksnė. Viena iš pagrindinių jungiamųjų gijų, manyčiau, yra nuoseklus siekis atskleisti anykštėnų pilietinio ir valstybinio sąmoningumo raidą, šio krašto žmonių dalyvavimą valstybės gyvenime – ar tai būtų istoriniai iššūkiai, kuriuos teko spręsti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei XVII a. antroje pusėje karo su Rusija metais, kai, Profesoriaus žodžiais, „anykštėnai su visu Ukmergės pavietu įsijungė į 1654 m. [prasidėjusio] karo veiksmus, gindami Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“ (p.50), ar kova už Laisvę lietuvių tautinio sukilimo 1905-1907-aisiais metais, ar partizaninis judėjimas XX a. antroje pusėje. Ne mažiau svarbi gija, naujojoje knygoje atliekanti skirtingo žanro tekstų į vientisą kūrinį rišamosios medžiagos vaidmenį, yra autoriaus patriotinė pozicija. Pabrėždamas kiekvieno piliečio dalyvavimo istoriniame procese svarbą, A. Tyla istorinių įvykių pervartose ieško anykštėnų pilietinės savimonės apraiškų, jas nagrinėja ir neretai pateikia konceptualius apibendrinimus. Antai analizuodamas Anykščių krašto vaidmenį XVII a. antroje pusėje vykusiame valstybės kare su Rusija, įvadinėje šio istorinio įvykio nagrinėjimui skirto straipsnio dalyje glaustai apibūdina to meto visuomenę ir rašo:„Daugumą šio krašto gyventojų sudarė valstiečiai, miestelėnai ir bajorai. Valstybės politiniame gyvenime, krašto apsaugoje ir gynyboje aktyviai dalyvavo bei už jos organizavimą atsakomybę prisiėmė bajorai. Jie pavieto seimeliuose išrinkdavo savo atstovus į Respublikos seimą, rinkdavo valdovą, priiminėdavo įstatymus, iškilus reikalui, rinkdavosi į konvokacijas (seimelio susibūrimus) ar kitus bajoriškosios demokratijos forumus, o paskelbus visuotinio šaukimo pašauktinių mobilizaciją, vykdavo į karą ar žygį saugoti ir ginti savo valstybę. Bajorai, atlikdami visuotinio šaukimo prievolę, geriausiai ir atskleidė to meto anykštėnų pilietinę savimonę, jų politinį gyvenimą, požiūrį į valstybę, jos apsaugą ir gynybą. Tai buvo mūsų valstybės piliečių raiškos perliukai: ne vaidytis tarpusavyje, bet telktis bendriems valstybiniams reikalams“ (p.48-49). Tokius „perliukus“ Profesorius įžvalgiai pastebi kiekviename istorijos tarpsnyje, juos iškelia ir sumaniai pasitelkia nūdienos visuomenės istorinės savimonės ugdymui, diegdamas pasididžiavimą savo tauta, jos istorija ir per tai subtiliai skatina pažinti savo kraštą, kadais čia gyvenusius žmones, akindamas kiekvieną tapti aktyviu nenutrūkstamo istorinio proceso dalyviu.
Nagrinėdamas Anykščių šv. Mato evangelisto bažnyčios beneficijos raidą XV a.- XIX a. pradžioje A. Tyla pirmąkart išsamiai panaudojo bažnyčios archyvo, šiuo metu saugomo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštyne, medžiagą. Vertingas yra remiantis ligtoliniais tyrimais ir šiame archyve esančiais dokumentais sudarytas preliminarus nuo XVI a. pirmosios pusės iki XIX a. pirmojo dešimtmečio pabaigos Anykščiuose tarnavusių dvasininkų sąrašas. Tyrinėtojai jau anksčiau yra atkreipę dėmesį, kad Anykščių parapija iki XIX a. vidurio priklausiusi Vilniaus vyskupijai buvo viena turtingiausių. Tad tarp Anykščių parapijos klebonų būta ne vienos iškilios asmenybės. Antai XVI a. antroje pusėje Anykščiuose klebonavo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, kuris, kaip žinoma, 1570 metais įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, o dar po kelerių – 1579-aisiais – pasirūpino gauti Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stepono Batoro privilegiją ir popiežiaus Grigaliaus XIII bulę, leidžiančią kolegiją pertvarkyti į universitetą. XVIII-XIX a. sandūroje Anykščių parapiją valdė žymus to meto astronomas, Vilniaus atronomijos observatorijos įkūrėjas, universiteto profesorius Martynas Počobutas. Atkreipęs dėmesį, kad sudarytasis Anykščių klebonų sąrašas dar bus tikslinamas, A. Tyla čia pat suformuluoja konkrečią užduotį dabartiniam Anykščių parapijos dvasiniam ganytojui ir siūlo įamžinti savo pirmtakų atminimą, argumentuodamas, kad „Tai papildys Šv. Mato bažnyčios istoriškumą” (p.34-35). Akivaizdi A. Tylos pilietinė pozicija, gebėjimas praeitį sieti su nūdiena, naujojoje knygoje tampa dar viena gija, kuri atlieka skirtingų žanrų ir paskirties tekstų jungties į vientisą istorinio pasakojimo apie Anykščius ir anykštėnus vaidmenį.
Knygoje spausdinamos nuotraukos iš A. Tylos asmeninio archyvo, paties autoriaus glaustai pakomentuotos, svariai papildo tekstą ir tuo pačiu atlieka savarankaus informacijos šaltinio vaidmenį. Nemenka dalis nuotraukų dėl jose užkoduoto socialinio politinio dėmens yra svarbios ne tik šeimos istorijai ar fotografijos raidai tirti. Viena iš tokių – spausdinama 217 knygos puslapyje. Užrašas po ja byloja: „Mano brolio Kazio ir jo išrinktosios Onos Tylaitės santuoka Burbiškio bažnyčioje 1941 m. gruodžio 28 d.“. Taigi vestuvės vyko karo metais, Lietuvai jau antrus metus esant okupuotai Sovietų sąjungos, tačiau nuotraukoje ir jaunoji, ir pamergės pasidabinusios tautiniais rūbais.
Atskiri knygos fragmentai prašyte prašosi būti įtraukiami aiškinant vieną ar kitą Lietuvos istorijos epizodą visų pirma Anykščių regiono mokyklose besimokantiems. Patriotinė knygos autoriaus pozicija, meilė gimtajam Anykščių kraštui, kuria alsuote alsuoja visi be išimties knygoje spausdinami tekstai, jau savaime yra iškalbinga pamoka. Tad Anykščių krašto mokyklų istorijos mokytojai gauna puikią dovaną.
Knygoje yra nemažai epizodų, kurie, manyčiau, derėtų ir Anykščių literatų kūrinių antologijai. Vienas iš tokių šioje knygoje spausdinamų tekstų, kuriuose istoriko profesionalo plunksną tarsi vedžioja literato ranka, mano supratimu, yra žuvusio partizanų rinktinės vado brolio Kazio laidotuvių aprašymas – „Laidotuvės naktį“ (p. 208-210). – „Mes ėjome vorele:Mama, sesuo Julė, Tėtė, brolis Jonas ir aš. 1945 m. balandžio 28-osios dienos saulė buvo netoli laidos. Nors čia pat, greta, buvo vieškelis, bet mes ėjome kiek atokiau nuo jo jau pradžiuvusiais palaukių takais, ežiomis, kad nieko nesutiktume, kad niekas nematytų, neįduotų. […] Buvo sunku ir nyku, ir, atrodo, viską atiduotum, viską padarytum, kad nebūtų įvykę tai, dėl ko dabar mes vorele palaukėmis ir su virkavimais kiemuose ėjome, gal net nėjome, o stūmėme save arčiau tos vietos, kurioje iš ryto iššoko baisioji netekties tragedija“ (p. 208). Subtili žodžio pajauta, gebėjimas istorinį faktą pateikti vaizdžiam kontekste rodo autorių turint ir literato gyslelę. Antai epizodas iš susitikimo su Kotryna Jonelyte-Repčiene, viena iš 1905 m. lietuvių tautinio sukilimo dalyvių — „Tai buvo 1965 m. vasarą. Pasiklausinėjęs atsidūriau buvusio stambaus ūkio, nusiaubto kolūkinės santvarkos, sodybvietėje. Šuns sargybos amtelėjimo nebuvo. Tačiau kai priartėjau prie namo, sutikau nenumatytą kliūtį. Mane grėsmingai atakavo stambus raudonas gaidys. Kaip gintis nuo šuns žinojau, bet dvikova su tokiu padaru buvo netikėta ir nepatogi. Mojavau savo portfeliu, bet tai jį dar labiau erzino ir jis nesiliovė atakavęs. Man beliko trauktis ir taip atatupstas įbrazdėjau į verandą – prieškambarį. Čia mane ir užtiko iš kambario išėjusi šeimininkė – aukšta, žila, malonaus veido moteriškė“ (p.106). Cituotieji pavyzdžiai rodo, kad Profesoriaus, prieš daugelį metų Anykščių gimnazisto, gimnazijos literatų būrelio pirmininko, susitikimai ir pokalbiai su rašytoju Antanu Vienuoliu nepraėjo be pėdsako.
Naujojoje knygoje gausu Anykščių krašto žmonių, dalyvavusių vienuose ar kituose istoriniuose įvykiuose ar tiesiog gyvenusių šioje žemėje įprastą kasdienį gyvenimą ir dirbusių savo įprastinius darbus, pavardžių. Tad besidomintiems savo giminės istorija anykštėnams ši knyga tikras žinių aruodas. Ne vienas nūdienos Anykščių krašte gyvenantis ras čia paminėtus savo kadais šioje žemėje gyvenusius savo ainius. Tad šiek tiek apmaudu, kad knygos leidėjai, gražiai sudėlioję ir sumaketavę tekstus, nemanė esant reikalinga parūpinti bent jau asmenvardžių rodyklę. Turint omenyje, kad vietovardžių knygoje taip pat ne du ir ne trys, vietovardžių rodyklė irgi būtų buvusi labai pravarti. Nors, matyt, nereikėtų atmesti kad leidėjai rodyklių atsisakė tikslingai– nes dabar norint išsiaiškinti, pvz. ar Anykščių bažnyčios Užupiečių jurisdikoje XVIII a. viduryje gyvenęs Laurynas Češūnas (p. 40) yra dar kuriame nors kitame kontekste minimas teks atidžiai perskaityti ir visą knygą. Apgailestauti belieka, kad leidėjai ignoravo ir knygos leidimo vietą. Matyt, leidėjams ji ir taip aiški, bet knygą į rankas paėmusiam skaitytojui belieka tik spėlioti, kur ji išleista – Vilniuje, Anykščiuose, o gal ir Burbiškyje. Bet tai antraeiliai dalykai, kurių pasiges tik išpaikinti skaitytojai. Be to, jie nesunkiai galėtų būti pataisyti leidžiant antrąją knygos laidą. Skaitančiųjų naujoji A. Tylos knyga tikrai nestokos.
