Anykščių teisininkų patriarchas

Pirmosios lietuviškos žiemos dienos praeitais metais buvo gražios, bet mums jos kasmet primins apie didelę netektį. Gruodžio 4 dieną 2016-aisiais mus paliko garbus žmogus, labai mylėjęs Anykščius, visą savo brandų gyvenimą susiejęs su šiuo kraštu. Kaip prieš metus pasakė viena iš kolegių, – Anykščių teisininkų patriarchas, buvęs ilgametis Anykščių rajono apylinkės teismo pirmininkas Benediktas Pinelis.

Lietuviška tradicija, Katalikų bažnyčia skatina mus prisiminti išėjusius prieš metus Anapilin. Taip ir prie šio garbaus žmogaus kapo susirinks kolegos, pažįstami, draugai ir giminės. Gražioj vietoj Pinelių šeimos kapas – ant Elektrėnų marių pakrantės smėlėtas kalniukas. 
1961 metais, kai buvo užtverta maža upelė Strėva tam, kad aušintų pastatytos šiluminės elektrinės turbinas, daug kaimų prie upės buvo apsemta. Ir gimtasis Benedikto Pinelio Karkučių kaimas. Su tėvuku ir dar penkiom seserim ir broliu perlaidojo savo mamos ir močiutės palaikus į aukštesnę vietą. Dvylikos metų Benediktas jau liko be motinos. Jis visą gyvenimą labai gerbė savo tėvą, nes ne kiekvienas vyras, likęs su būriu vaikų, juos visus vienas išmokytų, dorai išauklėtų ir išaugintų.
Augo sūnūs Benediktas ir Jonas. Pagal anuomet gyvavusią taisyklę, vyresnį sūnų Benediktą Pinelis išleido į mokslus. Gabus berniokas iš pradžių mokėsi Semeliškių mokykloje. Bet pastebėtas, kaip ypač gabus mokslams buvo perkeltas į Trakų vidurinę mokyklą. Apie dvidešimt kilometrų nuo namų Benediktas sukardavo pėsčiomis, kad parsineštų puskepalį seserų iškeptos duonos, keletą kilogramų bulvių, lašinių bryzą. Tai buvo to laikotarpio realybė. Tėvas išnuomojo mažą kambariuką prie karaimų maldos namų, kinesės. O kad būtų pigiau, tai nuomojosi dviese: katalikas Pinelis ir sentikis berniokas nuo Trakų. Kaip prisimindavo pats Pinelis, sutikdavo kuo puikiausiai, nors ir buvo skirtingų religijų. Dar ir senatvėje B. Pinelis atvažiavęs pas gimines į svečius prašydavo jį vežti anais senais vaikystės keliais pro etnografinį sentikių Daniliškių kaimą ties Trakais, pro seną medinę cerkvutę. Išlipdavo iš mašinos ir pėsčiom pereidavo, galbūt taip pagerbdamas tuos žmones. 
Trakų vidurinę mokyklą Pinelis baigė labai gerais pažymiais ir be vargo įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Juridinį fakultetą. Mokėsi ir dirbo. Priešais nuomojamą butą Trakuose buvo rajono Teismas. Čia ir buvo pirmoji darbo vieta: pradžiai teismo posėdžių sekretoriaus pareigose.
Užbaigęs universitetą ir apsigynęs diplomą, B. Pinelis buvo paskirtas teismo vykdytoju (taip vadinosi antstolis). Tą laikotarpį B. Pinelis prisimindavo kaip ypač pavojingą. Juk buvo pokario metas – nežinodavo, kam patiks ar nepatiks jaunas teismo pareigūnas. Išeidavo pėstute į atokų rajono kaimelį ir nežinodavo, ar sugrįš. Turbūt po metų nuo diplomo gavimo, B. Pinelis buvo paskirtas Trakų rajono teisėju. 
Šiame miestelyje sutiko ir savo meilę, aukštaitę iš Ukmergės Jadvygą. Čia ir vestuves atšoko, ir sūnus Kęstutis Trakuose gimė.
Greitu laiku B. Pinelis paskiriamas Kavarsko rajono teismo pirmininku. Su šeima persikėlė, kaip laikas parodė, visam į Anykščių kraštą. Kavarske gimė ir dukra Jūratė. O sujungus Kavarsko ir Anykščių rajonus, Benediktas Pinelis paskiriamas Anykščių rajono teismo pirmininku. Šiose pareigose dirbo daugiau kaip trisdešimt metų, iki pat išėjimo į užtarnautą poilsį. Tačiau jis nesiilsėjo, negalėjo užmiršti pastato A. Baranausko aikštėje. Negalėjo užmiršti savo kolegų, kurie savo ruožtu ir jo neužmiršo netgi ir paskutinę valandą šioje žemėje. 
Maloniai prisiminė bendradarbiai savo kolegą ir buityje, nes jis visuomet su pirmais pavasario žiedais pasveikindavo teismo darbuotojas, rudenį neužmiršdavo pavaišinti bendradarbius savo sodo obuoliais. Daug gero padarė ir paprastiems anykštėnams. Dar iki 2008 metų, beveik penkiolika metų, Pinelis, kaip advokatas, atstovavo piliečiams. 
Jo, kaip advokato, „arkliukas“ buvo civilinės bylos. Mat, kaip pasakoja eiliniai anykštėnai, ypač skyrybų bylose, Pinelis palaikydavo ,,silpnosios lyties“ pusę, bet tik įstatymo ribose. Mat pats buvo aršus kovotojas su korupcija ir kyšininkavimu. Turbūt visi jį pažinoję patvirtins tokią mintį, kad Benediktas Pinelis buvo asketiškų pažiūrų. Per savo gyvenimą jokių didelių turtų neužgyveno, nei pilių, nei limuzinų nepaliko. Visad gyveno kukliai, bute, pradžioj J. Biliūno gatvėj prie savivaldybės. O paskutinius metus praleido Ramybės gatvėje. 
Buvo tokia kurioziška situacija teisme, verta anekdoto. Atvažiavo į svečius paprastą dieną giminės iš gimtųjų Trakų. Mat senas tėvukas, paskerdęs kiaulę, įpareigojo jauniausią dukrą nuvežti kumpį broliui lauktuvių. Užeina tokia palyda į teismo pastatą. Visi sužiūra, kaip žmonės su dideliais krepšiais teiraujasi pirmininko. Sekretorė praneša apie atvykėlius ir čia iš kabineto išeina Pinelis. Tik greitai pasisveikina ir giminaičius kuo greičiau į lauką išveda. Į savo mašiną sodina ir veža namo, o pats kartoja: ,,Ką žmonės pamanys?“. Jam visad padorumas buvo aukščiau už viską. 
Nuo pat pirmų dienų, kai tik apsigyveno Anykščiuose, jis pamilo šį kraštą. Be paliovos galėjo pasakoti apie nuostabias Anykščių šilelio vietas, apie Šventosios ar Rubikių pakrantes. Savo svečius būtinai nuvesdavo į A. Vienuolio-Žukausko sodybą pasigrožėti Baranausko klėtele. Nuveždavo ir prie Laimės žiburio. O kai susilaukė ir proanūkių, tai būtinai pavėžindavo siauruku ir apsilankydavo Arklio muziejuje.
Daug gerų žodžių galima pasakyti apie Pinelį, kaip apie šeimos žmogų. Jo pačio gyvenimą daugkart tikrino bėdos, sukrėtimai: tragiškai žuvo anūkė Inga, mirė sūnus Kęstutis, palaidojo savo žmoną Jadvygą. Bet išliko nuostabiu žmogumi. Kasmet ir po keletą kartų jis nukakdavo ir į Kauną, ir į Vilnių, ir į Ukmergę, ir į Elektrėnus, kad aplankytų savo artimųjų kapus. Iš pačių Anykščių atsiveždavo lauko gėlytę ant mamos ir tėvuko kapo. 
Atvažiavęs prie gimtų vietų, kapinėse, prieidavo prie visų buvusių kaimynų, draugų ir giminių kapų. Ir pats atsigulė senose Pastrėvio kapinaitėse šalia tėvų ir protėvių…
Minint Benedikto Pinelio mirties metines – amžinąjį atilsį Jam ir tegu Jo Tėviškės žemelė Jam bus lengva..