Vytautas V.Landsbergis sako, jog nori atiduoti Anykščiams skolą.
Režisierius, rašytojas, bardas ir daugybės talentų savininkas Vytautas V.Landsbergis sako, kad Anykščiai turi kažką tokio – sunkiai nusakomo žodžiais, bet nujaučiamo. Tokia vaiskuma, kad ir dievulis, regis, nebetoli… Čia plevena ypatinga kūrybos dvasia, leidusi gimti biliūnams, baranauskams, vienuoliams ir kitiems vanagams…
– Iš Vilniaus dažnai važiuojate į Anykščius. Ar Jūs tas menininkas, kurį mūza lanko gamtoje ir tylumoje? Ar tai daro įtakos Jūsų kūrybai? Gal miesto džiunglėse būtų kitokia kūryba?
– Kūrybinė mūza – gana baukšti mergina, be to, mėgsta intymumą, privatumą, nuošalumą; tad su ja žymiai lengviau draugaujasi kur nors miške, ant Šventosios kranto ar užsiropštus į piliakalnį. Kartais tenka daug kilometrų miškais ar pajūriais nupėdint, kol pajunti ją, alsuojančią į ausį: „O dabar parašyk man apie tą ir tą.“
Kartais ji prabyla ir mieste, bet rečiau. Ji mėgsta taiką, atsipalaidavimą, neskubrumą, o mieste, ypač gimtajame Vilniuje, ore tvyro daugokai įtampos. Skubėjimo, reikalų… Mano mūza būtent to ir nemėgsta, o aš ir nesistengiu mylimosios priversti mėgti tai, kas ir man nelimpa prie širdies.
– O vis dėlto, ką Jums reiškia Anykščiai?
– Anykščiai, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra dvipusis (gal net daugiapusis?). Apie prastąsias šio miesto puses galima būtų ilgai, daug ir nuobodžiai kalbėti, bet bręsdamas vis dažniau bandau užmerkt negerumus reginčią akį, kad netrukdytų grožėtis tuo, kas žymiai svarbiau. Tad, žvelgdamas optimisto akimi, regiu, kad Anykščiai – rojus! Gamta čia gražiausia pasaulyje, žmonės paslaugūs, bendruomeniški, geranoriški. Neseniai vykęs labdarinis koncertas koplyčioje, kuomet rinkome aukas dviems našlaitėms dvynukėms ir susirinko pilna salė anykštėnų, tik patvirtino tai. Tai inteligentiška provincija.
O man asmeniškai Anykščiai reiškia labai daug – čia mano šaknys, mamos giminė iš čia. Čia atvykęs radau itin artimų sieladraugių – Ramūnas, Svieta, Redas, Seržas, Aistė, Jolanta ir daugelis kitų… Šis miestas mane priėmė itin šiltai, kuomet sulaukęs keturiasdešimties, bandžiau gelbėtis bėgdamas čion nuo Vilniaus politinio erzelio bei kitų depresijų. Tad Anykščiams esu skolingas ir vis gražinu tą skolą – knygomis, purpuriniais vakarais… Gal iki šio gyvenimo galo ir išsimokėsiu.
– Kaip suderinate tokias atrodo labai skirtingas sritis – eiles vaikams ir istorinius, tautinius filmus?
– Vaikai ir tautiniai filmai many labai gerai dera. Apskritai mes permažai kreipiame dėmesį į kultūrą – kaip ugdymo, savęs pažinimo ir formavimosi įrankį, o pilietiniam vaikų ir paauglių brandinimuisi tai būtinas segmentas. Bene geriausiai vaikai patiria Lietuvą sukurdami apie ją pasakas, filmus (tą dažnai matau, kaip rezultatą savo organizuojamų kūrybinių stovyklų moksleiviams); tada net ir tie, kurie buvo abejingi Lietuvos istorijai, netyčia ją pasisavina, suasmenina, privatizuoja, pasiskiepija ir jau nebeatimsi. Tai jų, nes jie tai patyrė.
Pasakose, eilėraščiuose vaikams irgi bandau kalbėt apie tai, kas mus jungia, pakylėja, kas gražu. Norisi parodyt, jog esama ir kilnesnio, pasakiško gyvenimo Lietuvoje. Ne tik toks, kaip laikraščiuose.
– Savo šeimą labai gražiai apibūdinote – „Esame viena gentis“. Kaip galima to pasiekti? Ką reikia daryti, kad atsirastų toks jausmas šeimoje?
– Daryti nereikia nieko, reikia būti. Pačiam tapti gentiniu dariniu. (Čia panašiai kaip rūkantis tėvas niekad neišmokys vaikų nerūkyti, kol pats nemes.) Ir apskritai vaikus bandau kuo labiau palikti ramybėj, o ugdytis pats; tada ir jiems gal atsiras koks nors stimulas. „Lenk medį, kol trekštels” – ši patarlė gerokai pasenusi, apie tai rašiau jau „Angelų pasakose”.
Mano pažiūra į vaikus visad buvo kaip į didelius, gal net didesnius negu aš, mes. Jie ateina ko nors pamokyti, o mes turime tai pamatyti, nusilenkti ir paimti. Juk negali būt, kad į žemę ateina primityvesnės sielos, negu mes. Turi būt evoliucija. Ateina aukštesnės, tai ką čia juos gali mokyt? (Kartais, ko gero, būna ir kitaip, tačiau toks požiūris leidžia nenuvertint jų iki kokių nors nesusipratėlių, nesubrendėlių; ir nors truputį bandyt prisidėt prie išties laisvos, savarankiškos kartos atsiradimo.)
Štai prieš kelias dienas trimetė anūkė Rytė man padovanojo tokį dialogą, kad tik imk ir dėk į knygą:
– Nereikia klausyti žmonių.
– Kodėl nereikia, Ryte?
– Nes juokinga.
– Naujoje koncertinėje programoje „Pasakojimai apie namus“, pasakojate apie savo namus? Ar čia reikia ieškoti paslėptos metaforos?
– Namai – daug platesnė sąvoka, negu gyvenamas būstas. Apie tai ir bandysiu kalbėti bei dainuoti, šis motyvas mano kūryboje gana esmiškas. Labiausiai – apie sielos namus, ten kur esu kiek amžinesnis ir nebijau jokių barbarų. Nei savų, nei svetimų. Toks ir bus kiek proginis tas pakoncertavimas – teatriškai/kinematografiškai/muzikaliai/poetiškas – sau ir kitiems namiškiams. O tokie namiškiai – turbūt visi, jeigu jau susitikom po šiuo dangum, šioje Lietuvoj. Šiuose palaimintuose Dievo namuose.
– Šiemet švenčiate savo 55-metį. Ar keičiasi jūsų kūrybiniai užmojai?
– Taip jau atsitiko, kad man sukanka 55 meteliai, toks lyg ir riboženklis, kai norisi peržvelgti atgal į nueitą kelią ir prisiminti žmones, kuriuos filmavai, tekstus, kuriuos rimavai, rudnosiukus, kurie padėjo palikti vienus namus ir keliauti ieškotis kitų.
– Žinome, kad Jūsų mama kilusi iš Anykščių, Jūs taip pat su šeima kurį laiką buvote anykštėnas. Buvimas Anykščiuose Jums buvo grįžimas į mamos jaunystę ar autentiškas patyrimas?
– Aš negaliu grįžt į mamos jaunystę, bet galiu į savo… Su tėvais vasarodavom Jurzdike ir kartais, po stiprių liūčių, centrinėj aikštėj esančio pastato pastogėj imdavo matytis užrašas „Prano Ručio manufaktūra”. Visad žinojau, kad čia mano senelių erdvė – nacionalizuota, išdraskyta, bet sava. Būna, kad grįžti į kažkokią vietą ir imi jaustis tarsi namie – taip ir man atsitiko, nors prieš tai poilsio zonos ieškojausi ir Dzūkijoje, ir kitur. Ten neradau namų.
– Dabar turite sodybą Anykščių rajone. Ar gamta nugalėjo miestą?
– Gamta yra dievas, tik joje parašiau geriausius kūrinius. Tik čia susišneku su savim. Tad ir bėgt niekur toli nesinorėjo – persikėlėm dešimt kilometrų nuo Anykščių, prie Andrioniškio. Norėjosi dar labiau įsikniaubt gamton. Dabar stebiu, kaip ji koreguoja mano gyvenimą, pasiduodu jos vedimui.
– Sodyboje jūs vykdote kai kuriuos projektus. Gal galite šiek tiek apie juos papasakoti?
– Netikėtas pasiūlymas atsitiko pernai, kai grupė jaunų entuziastų architektų pasiūlė mano sodyboje organizuoti tarptautines „šamaniškos architektūros” dirbtuves ir suvažiavo 60 savanorių iš viso pasaulio, kuriems vadovavo trys garsiausi skandinavų ir estų architektai. Vienas iš statinių (M.Cassagrante projektuota „Pušų šventykla”) pateko į pasaulinius katalogus, kaip geriausias 2016 metų mažosios architektūros kūrinys. Taip netyčia savaime atsirado trys unikalios gamtos šventyklos po atviru dangumi, praturtinusios ir taip turtingą šį kraštą. Ilgus metus rusenusi svajonė atkurt Orvidų sodybą Žemaitijoje nebeteko prasmės, kai ši Žalčiasalio sodyba ėmė kurtis ir rodyti, kad niekur nieko nereikia atkūrinėt. Geriausia tvarkytis savo kieme…
Šiemet sodyboje bandysiu organizuot Žalčiasalio pasakų festivalį šeimoms; paskui dar ką nors sugalvosim. Atrodo, kad daugelį projektų, kuriuos kažkada siūliau Anykščių valdžiai, galėsiu pats realizuoti savo erdvėj – galbūt ir Dominyko pasakų parkas laikui bėgant atsiras.
– Rašote poemą anykštėniška tematika, kada ją pamatys skaitytojai?
– Tikiuosi, iki Kalėdų pamatysim. Ta poema panašesnė į romaną ar apysaką, bet labai poetiška. Bandau supint mitologinius ir dabarties Anykščius į smagią fantasmagoriją, tikiuosi pasiseks, jeigu tik kokie nors velniai nenumes akmens į mano kuklų kūrybinį daržą.
– Ar sutiktumėte, kad Anykščiai vis dėlto išsiskiria iš kitų Lietuvos vietų?
– Pelėdai pelėdžiukai visad išsiskiria, nepalyginsi su kokiais nors ten ereliais. Ir iš tiesų, Anykščiai turi kažką tokio – sunkiai nusakomo žodžiais, bet nujaučiamo. Tokia vaiskuma, kad ir dievulis, regis, nebetoli… Čia plevena ypatinga kūrybos dvasia, leidusi gimti biliūnams, baranauskams, vienuoliams ir kitiems vanagams… Prieš juos aš tik žvirblis atklydėlis, bet jam irgi smagu čirkšti savas giesmeles garbių klasikų paunksmėj.
