„Anykščiai yra subrendę būti kurortu iš vidaus“

Garsus kaunietis architektas, redaktorius, leidėjas, Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklo laureatas Audrys Karalius gerai pažįstamas ir anykštėnams: jis pristatė „Lėtos architektūros ir lėto meno“ festivalio bei Anykščių kurortizavimo koncepcijas, kurios turėtų pakeisti tiek mūsų miesto įvaizdį, tiek išvaizdą, tiek ir gyvenimą.

„Anykšta“ su A. Karaliumi kalbėjosi apie Anykščius, anykštėnus, „Kurortą A“ bei įsimintiniausius architekto darbus.

–Kokie keliai Jus atvedė į Anykščius? Ar Anykščiai atrado jus, ar Jūs – Anykščius?

-Mano suartėjimo istorija su Anykščiais ilga ir ūkanota. Ji ateina iš vaikystės, iš begalinių važiavimų į Anykščius, iš pasąmonės. Tėvas labai mėgo Anykščius. Mes buvome išvaikščioję ir išvažinėję kiekvieną Anykščių miesto ir apylinkių kampelį ir vis tiek važiuodavome čia. Kartą paklausiau tėvo: kodėl? „Negi tu nejauti, čia ypatinga vieta”, – atsakė jis. Kažką ypatingo Anykščiuose jutau ir aš, bet nesuvokiau, ką.

Vėliau susipažinau su Vytautu Kapačiausku, bene žymiausiu Lietuvos parapsichologu, ekstrasensu, geologu. Jis atvažiuodavo pas mane į Kauną, skirdavo man daug dėmesio, praleisdavom visą dieną diskusijose. Man Kapačiausko teorijos apie tektoninius Žemės lūžius ir iš gelmių sklindančias teigiamas ir neigiamas energijas bei anomalinius mazgus buvo įdomios, tačiau žiūrėjau į visa tai gana skeptiškai, su nepasitikėjimu.

Prieš penkiolika metų, kai jau buvo visai senas, V.Kapačiauskas mano studijoje surengė eksperimentą. Savotišką testą man. „Jauti?”, – klausė jis. Jaučiu. „Ką jauti?” Aš jam stengiausi apibūdinti miglotus savo pojūčius, o jis mane pataisydavo, papildydavo. Kas čia vyksta? – klausiau aš. Mokytojas juokėsi: aš tik bandžiau tau įrodyti, kad esi jautrus ekstrasensoriškai ir gebi pajusti, perskaityti vietos energiją, erdvės energiją. Tačiau, kadangi nenorėjai tapti mano mokiniu, taip ir liksi beraštis ekstrasensas – nesugebėsi išversti į žmonių kalbą, to, ką nuskaitai…

Liūdna, bet taip ir atsitiko. Netrukus Mokytojas mirė, o aš ir likau šito mistiško geo-kosmoso pakraštyje pusiauberaštis. Tačiau niekas manęs neišvadavo nuo aktyvių juslių, kurios su amžiumi darosi vis ryškesnės. Jos ir pririšo mane prie Anykščių, nes čia energetika stipri ir man itin ryški. Taodėl baisiai rūpi perskaityti tai, ką jaučiu ir išversti į žmonių kalbą. Tai nėra paprasta ir nėra greita.

Labai atsipašau, kad nuvyliau ir neturiu ką papasakoti apie tradicinius Anykščių „magnetus“: neturiu čia giminių, neturiu čia moters, neturiu čia sodybos ar kito materialaus savo aktyvumo pateisinimo…

-Ar Anykščiuose jaučiatės savas? Ar anykštėnai, Jūsų akimis, noriai priima naujoves, neįprastus sprendimus mieste?

-Taip, po dviejų intensyvios bendradarbystės su Anykščiais metų jau imu jaustis čia savas. Mane atpažįsta gatvėje, įgijau apsčiai nuostabių draugų, į mano paskaitas renkasi pilnos auditorijos. Jaučiuosi čia savas it Žygimantas Augustas. Bet ne daugiau…

Apie naujoves… Niekas ir niekur jų nepriima godžiai. Rutina – man yra vienas įdomiausių tyrinėjimo objektų. Esu pastatęs Kaune jai paminklą 2017 metais.

Rutina regisi tarsi saugi aplinka. Ypač vidutinybėms. Anykščiai yra vidutinybių klasteris. Jos visos susikibę savo begaliniais čiuptuvėliais stengiasi išsaugoti savo status quo. Rutina yra vienybės iliuzija – tarsi kompartija.

Pokyčiai, naujovės, su kuriomis aš atėjau į Anykščius, buvo sutiktos su aplodismentais. Kol Anykščių Rutinos klubas nesuprato, kas tai yra iš esmės. O kai suprato, įsijungė solidari kontracepcija.

Anykščiai bijo pokyčių. Ir juokingiausia yra tai, kad bijo visi vienodai, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ar išsilavinimo. Baimė suvienija. Ypatingai greitai baimė suvienija bailius, kuriems esamos pelkės stovintis ir drungnas vanduo asocijuojasi su saugios būties terpe.

Rutina yra provincijos motina…

-Anykščiams parengėte kurortizavimo programą. Kokie esminiai dalykai, sugulę į šią programą? Kokias veiklas Jūs įgyvendinate (-ote) Anykščiuose?

-Iš tiesų mano kukli strategija vadinasi “Anykščių miesto kurortizavimo koncepcija ir veiksmų programa 2022 – 2027”. Arba KURORTAS A. Strategijoje įvardinti 9 tikslai, 78 užduotys ir net 40 konkrečių įgyvendinimo priemonių.

Tai nėra paprastas rašinėlis, kurį būtų galima populiariai, keliais sakiniais paaiškinti. Net gerbiamos Strategijos užsakovės, Anykščių savivaldybės, vos vienas-kitas pareigūnas rado laiko ir noro perskaityti Strategiją ir kažką suprasti. Liūdna, bet ką dabar…

Dėl man nesuprantamų priežasčių, KURORTO A startegija per metus laiko tai pir nebuvo publikuota. Kodėl? Vienas Dievas težino… Pabandysiu trumpai paaiškinti.

Strategija – ilgalaikis miesto veiklos planas. Savotiškos miesto “eismo taisyklės” miesto urbanistinės kultūros lauke.

Anykščių kurortizavimo koncepcijos formatas remiasi į neeilinį Anykščių miesto potencialą – yra ambicingas, futuristinis ir realus: KURORTAS A turi tapti naujos rūšies tikrove, iš esmės pakeisiančia dreifuojančio miesto gyvenseną.

Strateginis projektas sumanytas – yra atviro kodo sistema, kuri galėtų būti redaguojama ir papildoma realizacijos etape, reaguojant į aktualias realijas bei kūrybines įžvalgas.

Šiuo atveju kolektyvinė diskusija – atranka – aprobavimas būtų labai svarbu. Taip pat, kaip ir autorinė šios Koncepcijos priežiūra.

KURORTO A strateginės Koncepcijos laukas yra lokalus identitetas, urbanistika, architektūra, funkcinis karkasas, informacinė sklaida ir naratyvai bei įvaizdžiai.

Antrajame Strategijos etape numatyta koncepcines įžvalgas ir teiginius iliustruoti grafinėmis schemomis ir išsamesnėmis įgyvendinimo priemonėmis bei projektais.

Kaip žinia, vietos identitetas arba tapatybė – nėra stabili konstanta. Tiek tapatybė, tiek iš jos sklindantys įvaizdžiai – yra kintanti „minkštoji materija“, priklausanti ir nuo sąmoningų „įvaizdžio architekto“ pastangų ir nuo nesąmoningų, dažnai neprognozuojamų, liaudies refleksijų.

Mano giliu įsitikinimu – miestas yra pilietinis susitarimas. Tai yra miesto priežastis, genas ir prigimtis, kuri iš esmės nekinta nuo Antikos polio laikų.

Savo ruožtu, miesto urbanistinės struktūros, architektūra ir estetika yra to Susitarimo medžiaginė projekcija miesto teritorijoje. Taip pat, kaip ir funkciniai miesto ryšiai, procesai bei jų dinamika. Jie yra ne kas kita, kaip miesto Susitarimo cirkuliacinis produktas. Įkraunantis arba iškraunantis miestą, tarsi akumuliatorių. Didinantis arba sekinantis miesto galią.

Anykščių kurortizavimo koncepcijos modelis – trinarė vizija KURORTAS A, besiremianti gyvenimo kokybės kriterijais, konsoliduota veikla, architektūrine-urbanistine logika, miesto galios didinimu ir ilgalaike nauda.

1_ Suformuoti Anykščiuose aukštos kokybės miesto centrą – esminį urbanistinės struktūros mazgą ir rūšinės architektūros koncentratą bei pagrindinį Anykščių multifunkcinės gravitacijos branduolį.

2_ Sukurti Lietuvoje naują, kokybišką, stiprų ir savitą XXI amžiaus kultūrinį miestą-kurortą – Anykščius.

3_ Kurti, projektuoti ir ištobulinti Anykščių miestą iki geriausios vietos gyventi Lietuvoje, kokybinių rodiklių aspektu, ir paversti jį miestu-mitu, traukiančiu čia gyventi jaunimą bei šviesiausio Lietuvos visuomenės segmento atstovus, o pirmiausia – pačius anykštėnus.

Tai tiek, jeigu labai glaustai…

-Muziejininkas, kultūrologas Vytautas Balčiūnas Anykščiams taip pat parengė programą – tik „karališkąją“ (Karališkieji Anykščiai). Ar reikalingos šiam miestui dvi strategijos? Galbūt su V.Balčiūnu bendradarbiaujate ir randate vienodų sprendimų?

-Vytautas Balčiūnas yra viena didžiausių ir įdomiausių Anykščių dovanų man. Be jokios abejonės, mes greitai ir aistringai sukritome į Anykščių diskusijų lauką. Aktyviai keičiamės informacija, įžvalgomis ir svajonėmis.

Man be galo smagu papildyti savo surastą Anykščių “karališką giją” gausiais Vytauto “Karališkų Anykščių” tyrinėjimo rezultatais. Pradžioje tvyrojusi gana spygliuota mūsų diskusijų atmosfera nurimo ir išsigrynino – nes mums daug labiau rūpi Anykščių nematoma praba, o ne mudviejų asmeniniai ego.

Kiek kitokie santykiai, deja, tvyro su žymiu LDK istoriku Tomu Baranausku, kuris naudojasi mano strategijos KURORTAS A medžiaga savo mokslinėse publikacijose (man, žinoma, garbė), tačiau pateikia mano hipotezes nepilnas ir vienpusiškai. Spėju, kad su mano senu bičiuliu neišvengsime viešo “bokso” kokia nors anykštėniška proga…

-Kokie Jums atrodo Anykščiai, miesto architektūra? Ko jiems stinga, kad taptų kurortu? Ko galbūt jokiais būdais nekeistumėte?

-Anykščių vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė labai niršta, kad aš startegijoje KURORTAS A įvardinau Anykščius tuščiaviduriu miestu. Deja, pokarinė ir posovietinė realybė yra tokia.

Joks miestas negali pilnaverčiai egzistuoti, jeigu nėra krypties vektoriaus ir jos pradinio taško – branduolinio centro. Deja, šiandieną Anykščiai yra tuščiaviduris miestas, nes branduolinio centro faktiškai neturi.

Ten, kur turėtų būti didžiausia funkcinė interesų koncentracija – yra pabirę padriki, vidutinės arba menkos galios objektėliai, kurių socialinis magnetizmas neišsiskiria iš foninio miesto lygmens.

Ten, kur turėtų būti didžiausias erdvinis tankis ir įveiklinimas – tvyro neartikuliuotos erdvės, be struktūros ir dedikuotos paskirties.

Ten, kur turėtų dominuoti geriausia miesto rūšinė architektūra – architektūrinis barometras šiandien fiksuoja vos aukštesnį lygį už bendrą foninį mieste, su trejetu išimčių ir vieninteliu architektūriniu įvykiu – Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Tai yra tikroji Lietuvos Sagrada!

Deja šis mano brendas, nors ir buvo sutiktas aplodismentas Anykščių savivaldybėje, kūnu netapo. Per 2 metus “Lietuvos Sagrados” nesugebėta nei užpatentuoti, nei įdarbinti Anykščių miesto sklaidoje.

Tai, ko gero, vienas iš nesuprantamų anykštėniško neįgalumo pavyzdėlių…

O stinga Anykščių architektūrai iš esmės 4 dalykų: gebėjimo būti kokybiška provincija, be pastangų vaidinti didmiestį; kurti būdingą Anykščiams funkcininį ir erdvinį mastelį; kurti struktūras, o ne pavienius architektūrinius nuotykius; ir atkurti (sukurti) miestą miesto centre.

-Viena Jūsų idėjų – kad visas miestas turėtų dirbti kurortui A. kaip įsivaizduojate tokią bendrystę? Ar įmanoma apskritai įtraukti visą (ar bent didžiąją dalį) visuomenę į bendrą veiklą?

-Atsakysiu paprastai – kurortas apsimoka.

Kurortas gyvena geriau. Kurortas yra papildoma žvaigždutė arba net dvi visame kame. Anykštėnai turi kurortišką pojūtį. Miestas tvarkosi kruopščiau, uoliau ir stilingiau negu eilinė Ukmergė. Tą esu radęs ir Vienuolio raštuose. Vadinu tą Anykščių genu. Anykščiai yra subrendę būti kurortu iš vidaus.

Tereikia šiek tiek aktyvesnių ir kryptingesnių savivaldybės pastangų ir KURORTAS A gims tarsi savaime.

Kurorto fenomenas yra tas, kad sukuriama aibė darbo vietų. Tiek sveikatinimo sektoriuje, tiek horekos, aptarnavimo, paslaugų, tiek namudiniame. Jau nekalbu apie pačias įvairiausias rankdarbystes ir lokalias išmanystes. Kurortas yra klondaikas kiekvienam netinginiui. Įskaitant kukliausias butelių rinkėjų gretas.

Nesu kabinetinis urbanistas, -niolika metų bendravau su Birštono kurorto butelių rinkėjais profesiniais klausimais. Tai labai vertingas žvalgybinis sluoksnis, galintis suteikti įvairiapusiškai vertingos urbanistinės informacijos. Šito mane išmokė Tjert Kvant, didelio masto olandų investuotojas ir NT plėtristas, čiupinėjęs Laisvės alėjos šiukšliadėžių turinį ir čia pat, vidury Kauno, man teikęs ekspertines išklotines ir prognozęs…

-Ar Anykščiams dar toli iki didmiesčių, ar atvirkščiai, miestui nereikėtų klijuoti provincijos etiketės?

-Taip, tam tikra prasme, Anykščiams iki didmiesčių toli. Tačiau mano strategijos KURORTAS A idėja – Anykščiams ne pakeliui su didmiesčiais. Taip, kaip ereliams ne pakeliui su vištomis arba jaučiais. Todėl KURORTAS A strategija galėtų pakeisti Anykščių mentalitetą, perkraunant jį iš provincialios kompleksuotos depresijos – į stiprią karališko eko-miesto savivertę.

Mane patį ištiko virsmas, kai atradau, jog viena iškiliausių Viduramžių feminų – Ona Vytautienė, Vytauto Didžiojo žmona – yra Onykščių, Onos žmonių, dvaro įkūrėja.

Neveltui seniausiame žemėlapyje, kuriame atvaizduotas jūsų miestas, lotyniškai užrašyta ONIXTI (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro nurodymu sudarytas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Livonijos ir Rusijos žemėlapis. Kartografas Maciej Strubicz, 1580 m., išleista 1589, Kelne).

Net mano atkakliausias oponentas, istorikas Tomas Baranauskas, diskutuoja, bet nedrįsta atmesti šios hipotezės.

O ką Anykščiai…? Anykščiai hipotezės net nepaskelbė ir toliau gyvena su skalbėjos, nusimušusios pirštą, “Aaaa – nykštį” miesto vardo kilmės versija, atplaukusia iš XIX amžiaus praščiokų trobų.

Taigi, miestui rinktis, kurį ateities kelią, kurią savo genetinę linija rinktis. Senąją, karališką, kilmingą ar praščiokiškąją skalbėjų folkloro.

Šiame pasirinkime ir tūno provincijos prigimtis…

-Norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie bene daugiausia anykštėnų diskusijų keliančius objektus. Kokį įspūdį Jums daro kairiojo bei dešiniojo Šventosios upės krantų tako sprendimai, Tilto gatvės kompleksas? Garsiosios „lazdos“, kurios apšviečia miestą tik į jį įvažiavus?

-Mieste, kuris plaukia pasroviui ir neturi suvoktos kryptinės strategijos – visi sprendimai yra atsitiktiniai. Jų profesionalumas yra individualus, bet ne sisteminis.

Kuo skiriasi spektaklis nuo skaitovų vakarėlio? Spektaklis – yra strategija, siužetas, dramaturgija, charakteriai, kulminacijos ir atomazgos. Šiandieną Anykščiai gyvena be strategijos, suneštinio skaitovų vakarėlio dvasioje. Vienas paskaito “Kliudžiau”, kitas “Paskenduolę”, trečias “Tris paršiukus” ir t.t…

Tokie ir rezultatai. Jūs gal priprantate ar neperskaitote tos urbanistinės “baltos mišrainės”, o man ji – kaip ant delno. Nors atvirai kalbant – Anykščiuose urbaniztinių ir architektūrinių klaidų gal devyniskart mažiau mažiau, nei eilinėje Ukmergėje. Viską gelbėja vyr.architektės Daivos Gasiūnienės kompetencija ir atkaklumas.

Apie konkretybes atsakysiu trumpai. Kairiojo Šventosios kranto pėsčiųjų takas, mano galva, yra nacionalinio mastelio architektūrinis-landšaftinis įvykis.

Dešiniojo kranto šviečiančios cigaretės – urbanistinis triukšmas. Šviesos ir formos agresyvus įkyrumas man primena feminą ant bordiūro, ryškiausia ir trumpiausia gatvėje suknele, medžiojančia naudingas pažintis. Tai prasilenkia su kurorto Strategija. Nebent Anykščiai nutartų pasirinkti ne mano siūlomą kultūrinio kurorto, o mergvakarinio kurorto starteginio kryptį…

-Ar galėtumėte įvardyti, kokie padaryti Jūsų darbai yra svarbiausi, turintys didžiausią vertę, o galbūt – tiesiog artimiausi Jūsų širdžiai?

-Anykščių strategija KURORTAS A galėjo tapti vienu svarbiausiu projektų mano karjeroje. Deja, jau metai laiko, ji buksuoja savivaldybės koridoriuose ir jokių išvadų, jokių veiksmų nėra. Prieš metus, pristačius Strategiją visoms įmanomoms savivaldybės konsultacinėms taryboms ir miesto valdžiai, sklido aplodismentai ir komplimentai, tačiau žadėtasis antrasis etapas, kuriame būtent turėjo būti įvardinti konkretūs įgyvendinimo žingsniai ir priemonės… taip ir neprasidėjo.

2022 metai praėjo tuščiai ir beprasmiškai…

Apmaudžiausiai tai, kad niekas savivaldybėje net nesiteikė paaiškinti, kokios kliūtys trukdo detalizuoti strategiją KURORTAS A ir ją vystyti.

Pusę metų planuotas ir atidėliotas Anykščių valdžios ir mano zoominis pasitarimas galų gale įvyko lapkričio 23. Jis baigėsi niekuo. Neartikuliuota, neapibūdinta, nesuformuluota absoliučiai jokia išvada. Tačiau man įstrigo vienos savivaldybinės damos, kuri dalyvavo Strategijos aptarimuose pirmą kartą, sakinys: aš tos Strategijos neskaičiau, tačiau pervertus, man susidarė įspūdis, kad reikėjo pradėti ne taip ir ne nuo šito.

Iš praktikos žinau, kad po tokių “sentencijų” architektas gali susivynioti pieštukus, nes atsiveria neaprėpiama medikų sritis… Žodžiu, tyliai uždariau Anykščių savivaldybines duris ir išėjau į Lietuvą.

O Lietuvoje tuo tarpu finišuoja bene reikšmingiausias mano projektas – NAI. Prie jo dirbu nuo 2009, o nuo 2019 intensyviai.

NAI – Nacionalinis Architektūros Institutas, jungiantis savyje Architektūros Muziejų (darbui su paveldu) ir Architektūros Centrą (darbui su šiuolaikija). Sukūriau ne tik šios įstaigos koncepciją ir nuostatus, bet ir sugebėjau prastumti per šimtus valdiškų koridorių. NAI projekte glūdi ir Kauno centrinių pašto rūmų perėmimas visuomenės reikmėms, kuris jau yra baigtas. Žinoma, šį kolosalų darbą atlikau ne vienas, tačiau bendrai imant, mano indėlis yra maždaug 80 procentų.

Iš architektūrinių objektų, didžiuojuosi Aušros namų gyvenamuoju kvartalu Kauno Žaliakalnyje ir firmos “Iris” salonu Kaune. Taip pat, keletu individualių namų Kaune ir Vilniuje.

Taip pat mane šildo Lietuvos atstovavimas jau 22 metus Europos architektūrinio “nobelio” reguliariame konkurse – Mies van der Rohe Award bei Kultūros ministerijos Architektūros meno taryboje.