Anykščiuose vykusioje diskusijoje politikai, gamtininkai, vietos bendruomenės ir miškininkystės sektoriaus atstovai diskutavo apie miškų ateitį ir regiono plėtrą. Dalyviai sutarė, kad Lietuvos miškų politikoje trūksta aiškios krypties, kuri leistų suderinti gamtosaugos, regionų plėtros ir ekonominius interesus. Renginio pabaigoje diskusiją sutrikdė dalies aktyvistų veiksmai, todėl jos nepavyko užbaigti.
Diskusiją surengė nevyriausybinė organizacija „Baltijos lizdas“ kartu su Europietiškos dešinės institutu. Renginys yra dalis visoje Lietuvoje vykstančio projekto „Aplinkos dialogai”, kuriuo siekiama skatinti argumentais grįstas diskusijas apie gamtosaugą, energetiką ir regionų plėtrą.
Renginį pradėjęs istorikas prof. dr. Alfredas Bumblauskas pabrėžė ypatingą miškų reikšmę Lietuvos istorijai ir tapatybei. „Kur prasideda miškai, ten prasideda Lietuva“, – sako jis.
Pasak profesoriaus, Lietuva nuo seno buvo atpažįstama kaip miškų kraštas ir šis įvaizdis tapo svarbia nacionalinės tapatybės dalimi.
„Istorija rodo, kad visada buvome miškų kraštas. Švedų kartografas Olaus Magnusas vaizdavo Lietuvą rodydamas mešką, lipančią į medį ieškoti bičių medaus. Tai daug pasako apie tuometinį Lietuvos įvaizdį – bičių, bičiulių, meškų ir miškų kraštą“, – sako A. Bumblauskas.
Vertybių ir interesų sankirta
Gamtosaugos ekspertas Žymantas Morkvėnas mano, kad stebint Lietuvos miškų diskursą ryškėja gilus vertybių ir interesų susidūrimas.
„Didelė dalis visuomenės apie miškų apsaugą kalba iš vertybinės pozicijos, o politikai dažniausiai koncentruojasi į skirtingų interesų derinimą – privačių miškų savininkų, Valstybinių miškų urėdijos, verslo ir kitų suinteresuotų grupių. Pastarieji neretai į mišką pirmiausia žvelgia kaip į ekonominį išteklių. Tai du skirtingi požiūriai, todėl jų suderinimas nėra paprastas“, – sako jis.
Ž. Morkvėnas primena, kad Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvade yra įregistruotas lietuvių ryšys su mišku. Jis atspindi gyvas sugyvenimo su mišku tradicijas – ne siekį jį užkariauti ar išnaudoti, bet gebėjimą gyventi kartu su kitomis rūšimis, laikant jas lygiaverte gamtos dalimi.
Trūksta politinės valios
Seimo narys Simonas Gentvilas sako, kad diskusijos dėl miškų ateities neišvengiamai reikalauja kompromisų tarp skirtingų visuomenės grupių lūkesčių.
Seimo narė Aistė Gedvilienė teigia, kad Nacionalinis susitarimas dėl miškų buvo ilgo darbo rezultatas, prie kurio prisidėjo įvairios visuomenės grupės – bendruomenės, mokslininkai, miškų savininkai ir nevyriausybinės organizacijos.
„Dėl daugelio dalykų pavyko susitarti. Pirmiausia, kad skirtingų interesų grupės turi kalbėtis tarpusavyje ir gerbti viena kitą. Tačiau kai diskusija pasisuko prie klausimo, kur baigiasi ekonominiai interesai ir prasideda miškų apsauga, bendro sutarimo rasti nepavyko. Šiandien labiausiai trūksta politinės valios apsispręsti, ko siekiame labiau – išsaugoti daugiau miškų ar daugiau iš jų uždirbti“, – sako A. Gedvilienė.
Tuo tarpu Anykščių savivaldybės tarybos opozicijos lyderė Gabrielė Griauzdaitė-Patumsienė pabrėžė, kad diskusijose apie miškus svarbu nepamiršti jų reikšmės regionų plėtrai.
„Anykščių atveju miškai yra ne tik saugotina gamtos vertybė ar ekonominis išteklius. Jie yra svarbi vietos tapatybės, gyvenimo kokybės, turizmo ir rekreacijos dalis, todėl sprendimai dėl miškų turi būti vertinami ir per jų poveikį regiono ateičiai“, – sako G. Griauzdaitė-Patumsienė.
Diskusiją nutraukė aktyvistai
Vis dėlto renginio pabaigoje diskusijos eigą sutrikdė dalies aktyvistų veiksmai, dėl kurių numatyta programa nebuvo užbaigta, o kitų bendruomenių atstovai neturėjo progos pasisakyti.
„Renginio pabaigoje susiklosčiusi situacija parodė, kad diskusijos apie gamtosaugą Lietuvoje išlieka jautrios ir keliančios daug emocijų. Todėl ypač svarbu kurti erdvę argumentais grįstam dialogui, kuriame svarbūs klausimai būtų aptariami remiantis faktais, o ne emocijomis“, – sako organizacijos „Baltijos lizdas“ vadovė Teresė Škutaitė.
Europietiškos dešinės instituto vadovas Teodoras Žukas priduria, kad diskusijos apie miškų ateitį neapsiriboja vien aplinkosaugos klausimais.
„Miškai Lietuvoje yra ne tik gamtosaugos, bet ir regioninės politikos, ekonomikos bei kultūrinės tapatybės klausimas. Todėl ilgalaikių sprendimų nebus įmanoma priimti be dialogo tarp visų suinteresuotų pusių. Kuo sudėtingesni tampa šie klausimai, tuo svarbiau, kad sprendimai būtų grindžiami faktais, mokslinėmis žiniomis ir atvira diskusija“, – sako T. Žukas.
Renginių ciklas „Aplinkos dialogai“ ir toliau vyks įvairiuose Lietuvos regionuose, nagrinėjant vietos bendruomenėms aktualius aplinkosaugos, energetikos ir regioninės plėtros klausimus.
