Anykščius aktorė laiko kultūros pavyzdžiu

Kaune gimusi aktorė, rašytoja Birutė Marcinkevičiūtė–Mar – dažna viešnia Anykščiuose. Žinoma Lietuvos Nacionalinio dramos teatro monospektaklių autorė, režisierė ir aktorė sakė, kad į Anykščius stengiasi atvažiuoti bent kelis kartus per mėnesį, nes čia ją aplanko kūrybos mūzos ir supa artimi draugai. Beveik 10 metų su Anykščiais glaudžius ryšius palaikanti Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kino institute aktorinį meną studijavusi menininkė ne tik žavisi mėgstančių teatrą anykštėnų šiltumu, bet ir jų išlavintu skoniu.

– Kovo 1-ąją dieną Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė apdovanojo Jus Lietuvos ąžuolo aukso ženklu už tiesos liudijimą, iniciatyvas skleisti tremčių, laisvės kovų istorijas. Jums artima tremties tema, esate kilusi iš tremtinių šeimos ir monospektaklyje ,,Ledo vaikai“ pasakojate savo tėvų, kurie Šimonyse (Kupiškio r. ) dirbo mokytojais, tremties istoriją. Kaip tremties patirtis atsispindi Jūsų gyvenime, pasaulėjautoje?

– Ta tremties patirtis, kaip bandžiau atskleisti ir spektaklyje, lydi, nes tėvų patirtų išgyvenimų suformuotos vertybės buvo perduotos ir man.
Meilė Lietuvai, pasiaukojimas kitiems žmonėms – tokias pagrindines vertybes tremtis suformavo mano tėvų, senelių asmenybėse. Juk jie gyveno mažose jurtose, miegojo ten suguldyti šalia vienas kito kaip rąstai. Žmonės ten dalinosi viskuo, padėjo vieni kitiems. Šiuolaikinis gyvenimas – labai individualus – kiekvieną tarsi uždaro į asmeninį narvelį. O aš iš tėvų mokiausi svetingumo, dalinimosi su kitais.
Pats spektaklis ,,Ledo vaikai“ kilo iš asmeninės būtinybės, galbūt tai ne paminklas tėvų atsiminimui, kaip manęs mėgsta klausti, tačiau istorija, kurią norėjau papasakoti. Teatro forma pasakojimas apie tremtį yra labai paveikus, manau, paveikesnis nei knygoje.

– Esate sukūrusi keletą spektaklių pagal tikroviškas istorijas – ,,Jis ir Ji“ paremtą Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos laiškais, spektaklį ,,Ūnė“, apie prieškario aktorę Ūnę Babickaitę, kilusią iš Kupiškio, „Ledo vaikus“, kur pasakojama Jūsų šeimos patirtis. Ar tikros istorijos scenoje turi pranašumą prieš išgalvotas? Galbūt sunkiau suvaidinti tai?

– Man labai įdomu vaidinti ir ruoštis pagal tikras istorijas sukurtiems spektakliams. Aišku, daugiau laisvės suteikia grožinės literatūros kūriniai, tačiau tikros istorijos man įdomiau, nes apie jas tu gali ieškoti detalių, duomenų. Atrandi ne išgalvotus dalykus, o tikrus. Man tai lyg kokia juvelyrika. Per tokius spektaklius tarsi kalbi tų gyvenusių žmonių balsu.

-Kaip manote, ar šiuolaikinis žmogus, lietuvis, pakankamai žino savo tautos istoriją, suvokia ir jaučia meilę bei pareigą Lietuvai?

-Na, pasakyk tu kam nors, kad jis Lietuvos nemyli… Aš manau, kad kiekvienas sakys, kad ją myli. Bet tie žmonės, kurie yra kažko netekę, kaip ir bet kokios vertybės, labiau tai vertina. Pavyzdžiui tie, kurių seneliai net neklausti buvo išvežti iš Lietuvos, tikriausiai daug geriau suvokia, ko neteko. Taip visada – geriausiai supranti ką turėjai, tik praradęs. Bet koks žmogus myli Lietuvą, tačiau, manau, tik pavojaus akivaizdoje jis suvokia, kaip tai svarbu. Prisimenu 1990 – 1991 metus, kai pasimatė, kas iš tikrųjų drąsiai gina savo tėvynę, kas išsigąsta, kas stoja į kitą barikadų pusę. Tik pavojaus akimirką atsiskleidžia tikrieji jausmai.
Dabar dažnai sakome, kad gyvenimas blogas, tačiau, manau, kai gyvename taikoje, kai nėra okupacijos, karo, tai vis tiek yra gerai. Manau, reikia tik stengtis pozityviai į viską žiūrėti ir patiems negriauti tos Lietuvos.
Mano mama sakydavo, kad kiekvienas iš mūsų yra maža skruzdėlytė, kuri turi nešti po tą mažą šapelį Lietuvai.

– Galbūt galite papasakoti, kaip atrodo Jūsų, kaip aktorės, diena? Ar turite kažkokią rutiną, nustatytą ritmą?

– Aktoriaus profesija tuo ir įdomi – čia nėra rutinos. Vieną dieną – spektaklis, kitą – repeticija, trečią – džiaugiesi, kad nėra nei spektaklio, nei repeticijos ir gali kažką parašyti, paskaityti. Kitą dieną išvažiuoji į gastroles su spektakliais. Ši profesija man ir įdomi tuo, kad rutina čia neegzistuoja, niekada nežinai, kas lauks kitą dieną. Galbūt sulauksi skambučio, kvietimo, ir visi planai keisis.

-Kokia literatūra Jums įdomiausia, artimiausia? Kokias knygas mieliausiai pasiimate į rankas?

– Skaitau viską. Dažnai skaitau tai, kas susiję su darbu, spektakliais. Pavyzdžiui apie tremtį skaičiau maždaug metus, kai ruošiausi ,,Ledo vaikams“, kai ruošiausi paskutiniam spektakliui pagal Fiodorą Dostojevskį ,,Angelai“ Rusų dramos teatre, perskaičiau visus Dostojevskio kūrinius. O šiaip mėgstu psichologines, dvasines knygas, kelionių, grožinę literatūrą. Skaitau ir vaikų knygas – ,,Merę Popins“, Astridos Lingren knygas. Kai pradėjau rašyti vaikams (B. Mar yra parašiusi apysaką „Gėlininkė“, kuri 2014 metais tapo Nacionalinės vaikų literatūros konkurso premijos nugalėtoja, taip pat knygas vaikams „Marija ir Pūkelis“,„Princesių sala“, – aut. pastaba ) pradėjau skaityti vaikų knygas bei mokytis ir iš kitų autorių kaip jas rašyti.

– Knygas ne tik skaitote, bet ir rašote. Savo knygos vaikams ,,Gėlininkė“ pristatyme minėjote, jog ši knyga gimė Anykščiuose. Kaip mūsų kraštas įkvėpė Jus kurti?

-Taip, tam tikra prasme ,,Gėlininkė“ ,,gimė“ Anykščiuose. Su Anykščiais jau seniai draugauju – čia gyvena mano dvasios mokytoja Svetlana Smertjeva, bendrauju ir su Anykščių ,,Vaivorykšte“, važiuoju ten į įvairius užsiėmimus. ,,Gėlininkę“ parašiau pas Svetą sodyboje, vasarą, miške. Ir knyga ,,Princesių sala“ gimė iš praktinių užsiėmimų Anykščiuose. Anykščiai – mano kūrybos namai, vieta. Ten įdomus žmonių ratas. Kartais pagalvoju, kad būtų smagu, jei visa Lietuva būtų kaip Anykščiai. Po Vilniaus, Anykščiai man – antrasis miestas.

– Vienas iš Jūsų spektaklių, ,,Jis ir Ji“ yra anykštietiška tema – apie rašytoją Joną Biliūną ir jo žmoną Juliją. Šį spektaklį dažnai rodote Anykščiuose – mokiniams, miestelio bendruomenei. Kaip anykštėnai reaguoja į kraštiečio meilės išgyvenimus? Galbūt žiūrovai save tapatina su pačiu rašytoju?

– Žinoma, anykštėnai į ,,Jis ir Ji“ reaguoja kiek kitaip – kai sakai, kad bėgdavome žvejoti prie Šventosios ryte, mini žinomas vietas, kiekvienas pajunta tai kaip sava. Juk visas veiksmas vyksta Anykščiuose, iš ten rašomi laiškai, ten gyveno Jonas Biliūnas ir jo žmona Julija. Žiūrovai Anykščiuose itin šiltai reaguoja į šį spektaklį.

– Prieš tai Anykščius minėjote kaip miestą, kuris Jums labai savas, brangus. Galbūt turite šiame krašte kažkokią vietą, kuri Jums artima, kurioje dažnai leidžiate laiką?

-Man labiausiai patinka vaikščioti naujuoju taku palei Šventąją. Kai atvažiuoju į Anykščius, jei tik turiu laiko, būtinai turiu praeiti visą tą kelią nuo pradžios iki pabaigos – ten taip ramu, atrodo viskas tolsta, tolsta.. Aišku, stengiuosi ir aplankyti visus draugus, kurių per tiek metų – maždaug dekadą – atsirado daug. Į Anykščius atvažiuoju kelis kartus per mėnesį. Man šis miestas atrodo kultūros gyvenimo pavyzdys – ten labai daug meninės veiklos pavyzdžių, dėmesio kultūrai.

– Ar planuojate dar spektaklių, susijusių su Anykščių kraštu, anykštėnais menininkais, tokių kaip ,,Jis ir Ji“?

– Spektaklių gal ne, tačiau jei rašysiu naują knygą, dar nežinau, ar vaikams ar ne vaikams, tai tikrai važiuosiu į Anykščius vasarą kurti.