Rusijai tebesiaubiant taikią Ukrainą, neramios ir anykštėnų širdys. Vieni anykštėnai vyksta į Ukrainą parsivežti giminaičių, o kiti su karo zonoje likusiais artimaisiais bendrauja telefonu, SMS žinutėmis, su siaubu laukdami, ar atsakys.
Moterys taip pat stoja ginti savo šalies
Anykščių rajono savivaldybės mero Sigučio Obelevičiaus patarėja Vaida Jucienė turi ukrainietiškų šaknų. Moters mama – ukrainietė, Lietuvoje gyvenanti apie 40 metų.
Tačiau nei V. Jucienė, nei jos mama šiandien negali nusiraminti: karo niokojamoje Ukrainoje ginti šalies liko didelė dalis giminaičių…
„Mano mamos sesuo ir kiti mūsų giminaičiai – mano dėdės, tetos – jie visi ten. Turim giminių ir rytų Ukrainoje, ir vakarų Ukrainoje, mes kol kas bendraujam, susisiekiam. Su rytų Ukrainos giminėmis bendraujame tik sms žinutėmis, nes ryšys yra blokuojamas ir susisiekti labai sunku. O su vakarais susiskambiname praktiškai kasdien“, – sakė V. Jucienė.
Paklausta, kokia padėtis šiuo metu yra ten, kur gyvena giminės, moteris pasakojo: „Rytuose, kaip jie patys sako, po to, kas vyko 2014-aisiais, truputėlį ramiau. Jie gyvena tarp Donecko ir Mariupolio – ten yra taip vadinamoji DNR, jie arčiau Rusijos. Vakaruose vienas pusbrolis jau yra išvežęs savo mažametę dukrą ir žmoną į Lenkiją, o pats su kitu pusbroliu išėjo kariauti. Moterys taip pat pasiruošusios eiti ginti Ukrainos.
Vakaruose kol kas ramu, giminės gyvena Ivano Frankivske, mieste netoli Lvovo. Mes juos kvietėme atvykti pas mus, bet jie eis ginti savos šalies. Mums nepavyko jų prisikviesti, nes jie – patriotai ir iš paskutiniųjų gins savo šalį – tiek vyrai, tiek moterys.
O tie, kurie rytuose, jie net neturi galimybės jau nuo 2014 metų atvykti. Rytai visiškai apsupti, o iš vakarų giminės, kiek galėjo, tiek pasitraukė. Vyrai negali pasitraukti apskritai, nes nuo 18 iki 60 metų jie neišleidžiami iš šalies, o moterys stos ginti krašto kartu su vyrais“.
V. Jucienė kalbėjo, kad giminės girdi šaudymus, vyksta sprogimai: „Tik tiek, kad, palyginus su tuo, kas vyksta vidurio ir vakarų Ukrainoje, pas juos palyginti ramiau. Bet ten kaip vyko karas nuo 2014-ųjų, taip iki šiol tebevyksta. Tenka ir rūsiuose pagyventi, visko būna…“
Ukrainiečiai žino, kad yra remiami
V. Jucienė sakė, kad ukrainiečiai labai jaučia, jog Lietuva juos palaiko.
„Taip, jie žino, tą jaučia. Jau nuo 2014 metų, nors tada vyko mažesnės paramos akcijos, iki dabar jie žino, kad prie paramos jiems prisideda ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės. Po 2014 metų įvykių man yra tekę ne kartą būti vakarų Ukrainoje, tai ne tik giminės, bet ir ten gyvenantys žmonės, kai sužino, kad mes iš Lietuvos, yra labai dėkingi už paramą Ukrainai ir visada pabrėžia, kad jūs esate mūsų broliai“, – kalbėjo rajono savivaldybės mero patarėja.
Paklausta, ar priimtų karo pabėgėlius – nebūtinai gimines, V. Jucienė neabejodama atsakė: „Taip, mes planuojam priimti karo pabėgėlius, esam užsiregistravę programoje „Stiprūs kartu“ ir laukiam. Mūsų prioritetas yra giminės, artimieji, bet jeigu atvyks šeimos, mes jas priimsime“.
Priėmė giminaites
Anykštėnas Egidijus Rutkauskas su šeima taip pat neabejingi ukrainiečių likimui. Jo žmona nuo 1994 metų gyvena Lietuvoje, yra gimusi ir užaugusi šiuo metu bombarduojamoje šalyje. Šeima Anykščiuose jau apgyvendino iš Ukrainos atvykusius giminaičius.
„Jie iš vakarų Ukrainos, Ternopolio miesto, kol kas ten nieko nevyksta, tik oro pavojai skelbiami. Mano giminaitės vyras yra po kojos operacijos ir jis negali pasirūpinti šeima pats, todėl ją išlydėjo į saugesnę vietą. Jie labai nenorėjo palikti namų, bet yra mažas vaikas ir dėl jo saugumo nutarė pasitraukti čia. Pas mus atvyko dvi moterys ir vaikas“, – pasakojo E. Rutkauskas.
Anykštėnas teigė nesitikėjęs šitokios didelės paramos iš aplinkinių žmonių, kuomet į Anykščius atsivežė giminaites. Ukrainietės taip pat, pasak E. Rutkausko, buvo „apakusios“ nuo žmonių gerumo. „Tiek gerų žmonių prisidėjo! Ir kaimynai, ir draugų draugai. Kai šeima čia apsigyveno, pradėjo visi nešti ne tik baldus, bet viską, ko reikia. Per dvi dienas apleistą butelį suremontavom. Visi subėgom, padarėm tinkamą gyventi ir jie ten dabar gyvena“, – džiaugėsi vyras.
Ieško darbo
Ukrainoje pasilikęs vyras, pasak E. Rutkausko, nuolat informuoja, kas vyksta.
„Jis stebi tą situaciją, viską žino, mato, turi draugų ir Kijeve, kitose vietose. Pakraupę, kaip ten baisu…Žmona labiausiai išgyvena dėl ten likusio vyro, nes jis jos artimiausias giminaitis. Bet atvykusios moterys buvo nusiteikusios optimistiškai, sakė, kad mes čia savaitę pabūsim ir namo grįšim. Sakau, nusiraminkit, čia ne savaitei ir ne dviem… Pradeda suvokti realią situaciją, ieško darbo.
Dabar važiuosiu, ieškosiu darbo vienai iš jų, nes ji gali dirbti, o kita – su mažu vaiku. Viena moteris yra manikiūro meistrė, galvoja, gal kažką savo galėtų pradėti daryti“, – apie pabėgėlius iš Ukrainos pasakojo anykštėnas Egidijus Rutkauskas.
