Šiandien Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną savo mintimis apie žodžio laisvę portale anyksta.lt dalinasi „Anykštos“ žurnalistai.
Vidmantas ŠMIGELSKAS:
„Nelabai aš atsimenu tos realios žodžio nelaisvės (turiu omenyje, ne carinį spaudos draudimą, kurį jau ir vyriausi savivaldybės darbuotojai sunkiai prisimena, o sovietmetį). Gyvenau sovietmečiu, bet tuometinę raiškos nelaisvę menu ne kaip realią nelaisvę, bet greičiau kaip savitą etiką, taktą. Negalėjai sakyti, kad komunizmas yra nesąmonė. Draudžiama buvo taip sakyti, bet man atrodo, kad didelė dalis žmonių jei ir būtų buvę galima atvirai dėstyti savo poziciją, vis tiek nebūtų kažką iš esmės kritiško sakę. Čia tas pats, kai matai, kad asmuo yra akivaizdžiai durnas, bet nerėki – durnas, durnas…
Ir su dabartine laisve yra lyg ir kažkas ne taip. Pats juntu asmeninę savicenzūrą – kuo labiau senstu, tuo mandagiau rašau. Galiu aštriau pasakyti savo nuomonę, bet sakau ne visai tai, ką noriu pasakyti. Tiksliau, sakau gal tai ką noriu, bet formuluotė ne visai tokia, kokios norėčiau, kokia pati prašosi.
Bet galvoju, kad esminis laisvės ir nelaisvės skirtumas yra laisvė nesakyti ir nerašyti to, kuo netiki, to kas yra akivaizdus melas. Iš principo tai jau yra gerai. Bet laisvės, kai gali sau leisti sąmoniningai nemeluoti, nepriimame kaip laisvės. Natūraliai. Čia tas pats, kas džiaugtis grįžus namo, jog neįvažiavai į griovį ar nebuvai sumuštas. Šiuos dalykus priimame, kaip tai kas privalo būti, o ne kaip kažkokią dovaną.
Neblogai… Gal tokie svarstymai ir yra įrodymas, jog esame laisvi?“
