Beletristika vadinamas toks dalykas, kai daug daug išraiškingai ir nuoširdžiai kalbama ar rašoma, virpinamos visos sielos stygos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė metinį pranešimą. Kaip visada, D.Grybauskaitės kalba viešumoje skambėjo gražiai ir įspūdingai, pavyzdžiui – „Priėjome tašką, kai nepakanka dar vieno, eilinio padėties konstatavimo, priminimo apie sunkumus…”
Beletristika vadinamas toks dalykas, kai daug daug išraiškingai ir nuoširdžiai kalbama ar rašoma, virpinamos visos sielos stygos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė metinį pranešimą. Kaip visada, D.Grybauskaitės kalba viešumoje skambėjo gražiai ir įspūdingai, pavyzdžiui – „Priėjome tašką, kai nepakanka dar vieno, eilinio padėties konstatavimo, priminimo apie sunkumus, pasikritikavimo ar akademinių pamąstymų apie bendrą atsakomybę. Priėjome tašką, kuriame reikia esminių pokyčių. Lietuva jau subrendo permainoms. Įstrigome, nes praradome kryptį. Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausia – paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą – pamiršome žmogų”, – sakė Prezidentė.
Toks moteriškas jautrumas ir nuoširdumas mane jaudina iki ašarų, tiesa, čia pat norėtųsi išgirsti ne tokius graudžius konstatavimus, bet į žmogišką kalbą išverstus prezidentės žodžius – ką ji padarė, kad tas „taškas“ būtų praeitas arba kokie esminiai pokyčiai įvyko, kad „žmogus“ būtų prisimintas.
Aš, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, galiu aiškiai išdėstyti, kokie konkretūs pakitimai atėjo Prezidentei taip besirūpinant „vieninteliu veiksmų vertinimo matu – žmogumi”:
1.Padidėjo mokesčiai.
2.Sumažėjo atlyginimas.
3.Vaikai neteko „vaiko pinigų“.
4.Pabrango šildymas, benzinas, maisto prekės.
5.Gydytis, ko gero, teks važiuoti kitur ir t.t.
Beletristika labai gražu, bet tam yra grožinės literatūros knygos arba serialai. Valstybės vadovo kalba turėtų būti konkreti, kaip konkretus yra mūsų piniginių tūrio mažėjimas, augantis nedarbas, visuotinis nusivylimas ir emigracija arba, kaip parašė vienas komentatorius – „evakuacija iš Lietuvos“. Šitie dalykai labai konkretūs ir pačiupinėjami. O jei jau „priėjome tašką“, tai ir reikia klausti, ką padarėte, gerb. Prezidente, be politinių intrigų sprendimų, pasitampymo su teisėjų ir prokurorų skyrimu?
Aišku, galima pasakyti, kad čia daugiau Vyriausybės prerogatyva, arba aš čia iš vyriško pavydo kritikuoju, tačiau, kai Prezidento Valdo Adamkaus paklausė, kaip jis vertina dabartinę Lietuvos užsienio politiką, V.Adamkus atsakė:“Negaliu vertinti, nes jos nėra“.
Priminsiu, kad metinei kalbai parašyti nebepakanka pasisamdyti talentingo literato, beletristika nebedomina, žmonės laukia veiksmų ir pokyčių, o ne už širdies griebiančių pliurpalų.
