Apie storiausią Baltušio knygą, Butėnus...
Didžiausia, o gal dar nedidžiausia, mat numatomos dar dvi, tikrai ne mažesnės, rašytojo Juozo Baltušio knyga išėjo praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po jo mirties. Mat kaip būna. Tai dienoraščiai. Du dešimtmečius jis vos ne kasdien rašė apie tai, ką veikė, ką galvojo, planavo. Pirmasis tomas didingai storas – gal net už plytą svaresnė 1250 puslapių knyga, kurioje bandau surasti ką nors apie savo gimtuosius Butėnus, Svėdasus. Panašu, kad Svėdasuos užsukta net dažniau nei į kaimą prie Šventosios, ne tiek su skaitytojais susitikti, kiek savo tėčio kapo senosiose kapinėse, prie pat didžiojo pagrindinių vartų tako, aplankyti.
Dienoraštyje rašo, kad pasilaidosiąs čia, Alaušo pakrantėje, ir niekur kitur. Jau nusprendęs. Nebūsią nė jokio paminėjimo, kad buvęs rašytoju, nebebūsią ir vardo, kuriuo pasirašydamas knygas išgarsėjo, pasiliksiąs tik prigimtinis – Albertas Juozėnas. Tad štai kaip turėjo būti…
Rašytojo kapavietės beieškant….
Svėdasų kapinės ant paties Alaušo ežero kranto. Kuomet teka saulė, kuomet žemę dar dengia rūkai, stebuklingais šiltmečio rytais ežeras žėri ir mainosi sidabru, o kuomet saulė pakyla ir miglos išsisklaido, jis sumirga daugybės bangų bangelių nėrinių raštais. Vilnys sugauna saulę ir, ežero stebuklingą mirgėjimą palietusi, ji svidena – taip nusako bangų spindėjimą sėliai. Spinduliuoja visa Pragiedrulių žemė. Atrodytų, tuomet ir kapinėse besiilsintiems linksmiau darosi, kad ir jie pajuntą tą žemės ir dangaus šventumą. J. Baltušio raštuose dažnai kaip senų laikų išminčius, tikras pranašas, patarėjas išnyra senolis Alaušas. Jis visuomet susimąstęs, visuomet rūpestyje, visuomet gali išmintingą, pamokantį žodį ištarti, nuraminti. Jeigu jau gimei be raukšlelės kaktoj, tai tau ir lemta paprastu darbininkėliu šioje žemėje krutėti, o jei jau lemtis tavo laimingiausia, tai išgarsėsi, pinigo užsidirbsi ir gal net laimingas pasijusi…
Atsiverčiu „Parduotas vasaras“ ir ieškau, kur parašyta apie išminčių. Surandu: „Alaušas atėjo labai negreit, jau visiškai sutemus. Aukštas, prakaulus kaip visuomet, didele žila galva ant pečių, ranka remdamasis į storą ir šakotą obelinę gugę. Šita laukinės obelies gugė buvo garsi net Vidugiriuose. Šešiasdešimt keturias šakas ji turėjo ir turėklą, ne žmogaus rankų lenktą, o išaugusį be jokių lenkimų. Daugelis kalbėjo, kad čia briedis, ragus mesdamas, išraitė, o kaip buvo iš tikrųjų – nežinojo niekas, tiktai pavydėjo kiekvienas senajam Alaušui šitos gugės. Taigi atėjo dabar Alaušas, pagarbino Kristų, prisėdo gale stalo, kimšosi pypkę. Senasis Alaušas niekuomet ir niekur neskubėjo. Net prikimšęs pypkę, ilgai dar nedegė jos, o laikė rankoj, žiūrėdamas į mus visus primerktomis akimis.
-Tai parėjai? – paklausė manęs.
-Kirvelį parnešė, – pranešė tėvas. – O tu dar gyrei, Alaušai, dar sakei: žmogus bus.
-Negerai, žinoma, išėjo, – pasakė Alaušas. – Negerai. O vis dėlto neskubėk sukti ienas atgal. Mano galva, verčiau pasidžiaugtum savo sūnum, kaimyne.
-Šituo skystaseiliu? – pašoko tėvas.
-Kito tokio neturi, vadinas, šituo. Kojų niekam nebučiuoja, purvan įminamas nesiduoda, nešliaužioja kaip šuo muštas – štai tokį sūnų turi. Egee, ne visų vaikai tokie.
-Juosmuo neperlūš, tavo teisybė. O dūšia ar neperlūš? Įpras nuo mažų dienų, tai ir visą gyvenimą trilinkas. Ir numirs trilinkas, galvos nė karto nepakėlęs. Ar šitokio savo vaiko norėtum?“
Kapinės. Jose visuomet ramu – atrodo, kažkur pražūva ir pro šalį judriu plentu lekiančių automobilių gausmas, visas triukšmas, kasdienybės šurmulys, regis, pasilieka už masyvių vartų. Jie iš raudonų plytų mūro, trimis bokštais su nišomis skulptūroms kyla į viršų, trimis kaltiniais ornamentuotais kryžiais vainikuoti. Kiek jie liūdesiu atmieštos vilties sugėrę, kiek regėję, gal ir jautę?..
Daugiau liudytojų lyg ir nebeliko, juk beveik visi senmedžiai jau išpjauti. Nors dar rymo antrą šimtą metų beskaičiuojanti koplyčia – gal dar senesnis trijų pakopų baltas bokštas. Tai paskutinio, gal dar XVIII amžiaus pabaigoje siautusio maro aukų atminimui skirtas statinys.
J.Baltušio tėčio kapas pažymėtas juodo akmens kubu be kryžiaus.Tai tiesiog darbininkiškai, paprastai aptašytas, taisyklingo kvadrato formos juodasis granitas. Nors Albertas sielvartaudavo, kad tėvas guli vienas, nelinksma jam, tačiau viename kape su ja palaidota ir jauna pasimirusi pusseserė Jokūbonienė. Jiems į kompaniją taip ir nepakliuvo, mat 1991 m. siautėjant perversmininkams, ne kažin ką pašnekėjo, o sausio 12 – os įvykių fone tai buvo baisu. Tad ir neteko tam kartui visos šlovės, pagarbos, nuopelnų, iš Svėdasų kažkas pareiškė, kad tokio žmogaus nereikėtų net ir į kapines priimti, tai giminės ir nedrįso – atgulė Albertas Juozėnas tuo pačiu pramanytu Juozu Baltušiu į atmatuotą vietą Antakalnio kapinėse, Vilniuje.
Juozėnas iš Butėnų
Karolis Juozėnas uždarbio, laimės savosios ieškoti išvyko į carinės Rusijos pramonės miestą Rygą. Darbininkas paprasčiausias, vis kur geriau galėtų įsitaisyti pasidairydamas, kantriai tai šen, tai ten darbavosi. Vedė, gimė vaikai. Ten, ankštame bute, po darbų vis padūsaudamas prisimindavo Butėnus, serbentynus Šventosios pakrantėse ir gilumoje, pačioje sietuvoje, tūnančias didžiules žuvis. Čia jau tinka ištraukėlė iš „Parduotų vasarų“:
„ – O Šventojoj, tai sietuvoj, – sako jis, – saulė kai pašviečia, tai kiaurai ir matyt… Guli tenai žuvys, o nugaros tai juodos, o guli, nekruta… Sakau, saulė kai pašviečia. O anoj pusėj, priešais Butėnus, tai serbentai. Pilna sala, ir vis juodųjų, juodųjų… Smėliukas visur baltas, ir visur tik juodieji. Saloj ir krantuose. Saulė, sakau, kai pašviečia…
Tėvo akys pilnos ašarų. Garliūnas prie durų sukrutina kitą koją.
– Žuvys? Guli? Sietuvoj, sakai? – prašneka storu balsu. – O duona Butėnuose ant stalo ar guli?
– Ne taip sakai, Garliūnai…
– Duonos, sakau, prie Šventosios daug atsiriekei?
Tėvas pasižiūri į Garliūną. Ašaros prapuola jam nuo akių.
– Šneki kaip mažas. Kas tau bėgtų nuo duonos? Atsiriekęs būčiau, tai velniam man ta Ryga.
– O sietuvos graibaisi.
Tėvas nieko nebesako. Tyli ir visi kiti. O kai labai ilgai šitaip užsityli, tėvas išsiima klarnetą, pailgame juodame dėkle (pakabinęs pačiam paluby, kad mes nepasiektumėm).Taigi išsiima ir užgroja. Gražiai jis groja. Išliurlena tokius trelius, kad kvapą gniaužia. Tiktai jo grojimo nelabai kas nori klausytis. Garliūnienė ne tik neberauda, o žiovauja ir dengia delnu sau burną. Garliūnas net kojos nepakrutina nuo tėvo grojimo. Viena mūsų motina pasiremia galvą ranka ir klausosi, ir prašo paskui:
– Pagrok dar, Karoliau.
Tėvas švieste šviečia ir groja toliau. Motina stebisi:
– Ir iš kur išmokai, Karoliau?
– Tai kas iš to? – neprisipažįsta tėvas, nors šviečia visas dar labiau.“
J. Baltušis apgailestavo neturįs sūnaus, tad gal niekas taip ir nestovėsiąs prie jo kapo, bet gal ir nereikia, kad stovėtų – taip apramina kylančius liūdesio jaudulius.
Pas pusbrolį Juozėną
Didžiausias aprašymas storojoje dienoraščių knygoje apie Butėnus iš 1973 m. Joninių, kuomet pusbrolis Jonas Juozėnas šventė auksines vestuves.
„Birželio 23 d. anksti ryte išvykome į Butėnus prie Svėdasų keturiese: brolis su žmona Mite ir aš su Monika. Pakviesti esame dalyvauti pusbrolio Jono Juozėno auksinėse vestuvėse. Važiavome per Anykščius, negalėjome atsigrožėti gamta, vaizdais, itin gerais keliais. Labai gerai auga vasarojus, o visų geriausiai – rugiai. Kaip mūras stovi. Ir šilta šiandien. Pagaliau atšilo po daugelio negerų, labai šaltų dienų. Ir nuotaika pakili. Gerai.
O vestuvės labai iškilmingos. Svečių gal per du šimtus. Daug giminių, kai kuriuos pamačiau ir apkabinau pirmą sykį, nors pusbroliai, pusseserės esame… Atvyko ir jubiliatų daug giminių, net iš Amerikos Juozėnienės brolis Žemaitis su žmona, keturi sūnai, viena duktė (antroji serga, ligoninėje), daugybė anūkų. Linksma, smagu. Auksinio šliūbo imti važiavome į Anykščius. Čia buvo iškilminga, akto surašymas perkeltas į Kultūros namus, gausu žmonių, margo jaunimėlio, viskas skęsta gėlėse, vaikai deklamuoja, pagyvenusios moterys dainuoja liaudies dainas, sveikina, įteikia dovanas. Daugelis verkia. Ypač svečiai iš Amerikos. Mudu su Monika buvome paprašyti pabūti liudininkais, pasirašėme sutuoktuvių aktą. Buvo surastos, beje, dar dvi gyvos buvusios pamergės, nusenusios visiškai. Kitos pamergės ir visi pajauniai seniai išmirę, nebėra.
O sugrįžus iš Anykščių – žmonių dar daugiau, groja orkestras, dainuoja žmonės. Po to – balius erdviame pastate, kur žada įrengti privatų etnografinį muziejų.
Čia pat Šventoji tykiai plaukia, sietuvas gilias tamsina. Ėjau vienas, po to su Monika, o žolė – iki pažastų, vešli, trąši, stačiai neįtikėtina, kad šitokiame graužyne, kur anksčiau tik grikiai pažeme kepures kruopines kėlė, dabar šitaip kultūrinės pievos želtų.
Ir jaudino viskas. Juk tai čia, Butėnuose, ilsisi mano seneliai, čia mano tėvas Karolis gimė, augo, jaunas dienas praleido. Čia netoliese ir aš ganiau Šlapiašilio kaimelyje, Sausalaukio vienkiemyje. Kiti dabar žmonės gyvena, kitos dainos skamba. Visas gyvenimas kitas, baltais mūrais nustatytas, traktorių ūžimo pripildytas. Ir ačiū dievui, kad šitaip. Nereikia niekam vargą vargti, paskui karves ir kiaules kiauras dienas sekiojant…
O vakare buvo uždegtas laužas prie Šventosios, ir ilgai šokome aplink jį, gėrėm naminį alų, darytą iš gryno miežio, be cukraus ir kitokių nuodų priemaišo…
Gražu gyventi Lietuvoj.
Toli po vidurnakčio ėjom ilsėtis, o svečių pilna ir pilna prie stalų. Stiprūs vyrai išaugę šitoj padangėj.
Gėrė, uliojo ligi gerų pusryčių, o tada – visi į Šventąją. Išsimaudė, išsipuškino, girtumo kaip nebūta. Galima pradėti iš naujo.“
Pamargavonės vienkiemiai
Kuomet paupės keliuku pro Juzėnus keliauju, visuomet gėriuosi pro pušaites prasikišančia gražia troba, ant kalnelio išsitiesęs ir tvartas betoninis tebestovi. Neįtikėtina, bet modernų ūkinį pastatą pats ūkininkas suprojektavo, pasistatė. Kažkas Žemės ūkio rūmų technikus pakvietė modernaus statinio pažiūrėti. Tie pamatė sumanų planavimą, atskiras patalpas galvijams, erdvias kiaulides, viralinę, kambariuką tarnui ir didžiai nustebo. Sugrįžę į Kauną butėniečiui premiją skyrė, o po to jau paprašė planą parodyti, išmintingais sprendimais pasidalyti. Juzėnas tik plačiai, amerikietiškai nusišypsojo, pliką kaktą pasikrapštė ir gudriai pratarė: „Čia mano planas“. Galvoje planas gimė, galvoje ten jį ir nešiojosi.
Graži buvo Juzėnų šeima: bene šešetas vaikų, trys sūnūs, visi sumanūs, šiek tiek pasimokę, visi sostinėje Vilniuje gyveno, visi neblogus darbus dirbo. Vilius buvo sumanęs betoniniame tvarte įrengti etnografinį muziejų, nemažai įdomių senienų jau buvo sukaupęs, tačiau po staigios jo mirties kolekcija buvo išblaškyta. Jaunas mirė ir Aleksandras, tik Rimantas kiek ilgėliau pagyveno. Nūnai jo žmonos šeimynai vienkiemis atitekęs.
***
Joninės Butėnuose ir dabar švenčiamos smarkiai. Kasmet vis daugiau prie didžiojo paupės žilvičio susirenka. Pernai suskaičiavę, kad buvęs visas šimtas… Tradicijos didybė. Atrodytų – daug, bet ,,baliaus“ pas eilinį butėniškį dalyvių skaičius dvigubai pranoksta masines Jonines.
Ko gero, jauniausioji iš J. Baltušio pusseserių buvo Janina Juozėnaitė – Tamošiūnienė, ją gerai pažinau – ji ne taip jau seniai pasimirė. „Nebėra familijos, va ir Juzena Janas, ja berniakai, ir Baltušis – visi numiry. Neber, nieka neber…“ – sakydavo senolė.
Pasiliko tik Butėnų kapinėse įspūdingas Juozėnų kampelis, čia pat ir Baltušio dėdės Juozėnai, ir pusbrolis Jonas su pačia – jų vestuves taip mielai aprašė. Tik čia pat Šventoji vandenis nesustodama gena amžinybės srove.
Neteko atsigulti prie tėvelio. Dukra Rita, po daugelio metų paklausta, kodėl nebuvo išpildytas tėčio pageidavimas, net truputį pyktelėjo, tokiu paklausimu nusistebėjo. Dėl ideologinių dalykų, nesusipratimų juo, senu žmogumi, pasinaudojo Lietuvos nepriklausomybės priešininkai. Įtikinę gresiančių baisybių grėsme, pakvietė pakalbėti į televiziją. Ten ir prišnekėjęs nei šio, nei to. Juoda kapitalizmo šmėkla jam vaidenosi.
Gal dar prieš mirtį ar vos jam mirus, pasklido žinia, kad Anykščių, Svėdasų sąjūdžio aktyvistai pareiškė, kad „tokio išdaviko“ palaidoti šventose Svėdasų kapinėse neleisią. Tad ir liko pasirinkimas vienintelis – Vilniuje. Taip pasiliko tėvas ir sūnus perskirti. Bet juk ne amžinai…
