Neaišku, kas būtų, jei koks Valdas Trinkūnas taptų Anykščių meru. Gal būtų ir visiškas šnipštas. Valdžia žmones pakeičia ir dažnai ne į gerąją pusę… Tačiau, kol kas, kol verslininkai dar yra verslininkais, o ne politikais – su jais gera šnekėtis. Paklausi Vyganto Šližio ar Rimo Jasiūno nuomonės ir išgirsti… nuomonę. Ne teiginį, ne faktą, o nuomonę, t.y. tai, ko klausi.
Dažnai rašau apie verslininkus, lyg ir pateikdamas juo kaip nekvestionuojamo gėrio pavyzdį. Nei velnio taip negalvoju. Verslininkai yra blogis. Iš jų reikia viską atimti, viešai pasmerkti, o paskui užbadyti šakėmis. Jie yra turtingi ir už tai yra blogi. Apskritai visi, kurių algos didesnės nei mano, yra niekšai. Arba bent sukčiai, na geriausiu atveju – prisitaikėliai.
Tačiau, mano iškrypusioje vizijoje – Anykščiai sukčių, niekšų ir prisitaikėlių miestas, kuriame viskas skaičiuojama ir strateguojami bent keli žingsniai į priekį. Kuriame nuolat keliamas klausimas, kas bus, jei bus taip, o kas atsitiks, jei įvyks kitaip?
„Anykštai“ pakalbinau V.Trinkūną apie Anykščių plėtrą, medinę pilį ir gamyklas. Mane jis kažkiek šokiravo – dėsto nuomonę, ją argumentuoja, tačiau neužrėžia ribos. Žmogus nebando įbrukti savo minčių kaip neabejotino fakto. Paliekama erdvė tolesnei polemikai…
Meną gali kurti iš idėjos. Gali būti nesuprastas, nevertinamas, net niekinamas. Gali gyventi pusbadžiu ir tikėtis, kad tave atras po dviejų šimtų metų ir dievins. Versle – algas darbuotojams reikia mokėti čia ir dabar. Ir visiškai nusišvilpt, kaip tave vertins ateinančios kartos. Todėl verslininkas privalo būti lankstus, privalo keisti taktikas ir pozicijas. Dėl šių priežasčių jis turi girdėti ne tik jam lojalių pataikūnų postringavimus, bet ir skeptikų balsą. Pastarųjų turi klausyti net stipriau… Rajono valdyme yra kitaip. Visai atvirkščiai. Kas pučia į vieną dūdą, yra bendražygiai ir bendraminčiai, o kas išdrįsta pasakyti: „Klausyk, tamsta, tu visai ne Paltinienė ir net ne koks Hendelis“, tampa amžinais priešais. Vietoj savosios muzikos kartais būtų galima pasisamdyti „Patrulius“, bet pataikūnai rėkia: mes patys jūsų diriguojami gražiau grojam…
Nebematau prasmės baisėtis medine Anykščių pilimi. Meras Kęstutis Tubis pasakė, kad pilis bus, reiškia bus. Nėra daug prasmės triukšmauti ir dėl sumažintų Anykščių rajono kultūros darbuotojų algų. Pasakė meras – nėra pinigų, reiškia jų nėra. Na, juk negali vadovas pakeisti pozicijos. Nesolidu. Reikia įsispirti ir laikytis…
Prieš rinkimus liberalai daug kalbėjo apie kadrų politiką. „Prikadrino“ jie jau daug, riebiai. Nemažą dalį liberalų sprendimų dėl išvytų valdininkų palaikau ir pritariu. Tačiau, kaip toje senoje reklamoje – „kartą paragavęs – negali sustoti“. Todėl, po valymo volu pakliūva ir tie, kuriuos turėtume branginti. Mero aplinkos dėka pavyko „išknisti“ rajono vyriausiąją architektę Daivą Gasiūnienę. Galit visi, kurie jai nešėte kyšius (dažniausiai apie tai skalambijote „Nykščių“ portalo komentaruose), džiaugtis, tačiau ir kyšių nešėjai turėtų pripažinti, kad urbanistinis Anykščių vaizdas nepalyginamai geresnis nei daugumos Lietuvos miestų. Faktas, kad D.Gasiūnienė buvo svarbiausias paskutinių dviejų dešimtmečių Anykščių žmogus, nuo kurio priklausė, kaip atrodys miestas. Nebėr cerberio, galėsite „grybus“ miesto centre lipdyti. Tik ar miestui nuo to bus geriau?
Kalitos kalnų slidinėjimo centras prarado Liudviką Avietę, vieną iš kelių Lietuvos specialistų, suprantančių, kas yra kalnų slidinėjimas. Dauguma juk atsimename, koks buvo Kalitos kalnas iki L.Avietės, ir kokį jis paliko atsisveikindamas…
Dabar „krapštomas“ Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis. Paties menų centro egzistavimo tikslingumu didžiai abejoju, bet man regis, Tomas yra „geras daiktas“, kurį Anykščiai veltui gavo. Derėtų branginti. Aišku, nesitikiu, kad meras vaikšto į operą (taip žemai juk nekrito), tačiau teoriškai suvokti, kad T.Tuskenis vien dėl dainavimo pagrindinėse Lietuvos scenose yra solidi reprezentacinė Anykščių figūra, manau, įmanoma.
Rajono valdžios rankos pasiekė ir sveikatos įstaigas. Mano giliu įsitikinimu (jį sutvirtina patirtis ir faktai), ir pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Zita Neniškienė, ir ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas yra puikūs vadybininkai. Užspausti darbuotojai dažnai ir ant vieno, ir ant kito varo piktus komentarus, taip lyg ir sukurdami terpę juos gerai papurtyti ar šiaip restruktūrizuoti. Aišku, ir D.Vaiginui, ir Z.Neniškienei dar kurį laiką norisi pabūti bjauriais diktatoriais. Tačiau įtariu, kad jie mums labiau reikalingi, nei mes jiems. Pasvarstykim, ar Anykščių ligoninė taps Santariškėmis atsikračius D.Vaigino? Biškį netaps, biškį artėsim prie Aknystų…
Na, neknisa V.Trinkūnas proto vyriausiajai kambarinei dėl to, kad ji kitas kambarines verčia daug ir sunkiai dirbti… Jei netikit, paklauskit paties V.Trinkūno.
P.S. Prieš beveik dvidešimt metų tuometinis vicemeras Valentinas Patumsis viešai pažadėjo susideginti viename iš katilų, jei dujinių katilinių projektas nepasiteisins. Siūlau administracijos direktorės pavaduotojui Sauliui Rasalui taip pat ką nors pažadėti. Pvz., jei pilies projektas nepasiteisins, iki gyvenimo pabaigos sėdėti pilies bokšte apsirėdžius karalienės Mortos drabužiais… Pažadas neskausmingai įgyvendinamas ir darbas paprastesnis nei ligoninės vyriausiojo gydytojo.
