Rugsėjo 13-ąją. kai atsinaujino Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas, kartu su savo viršininke Gražina Šmigelskiene buvome Armėnijoje. Nesukrėtė naujos seno karo aukos ir, miegodami Jerevane, sprogimų, kurie vyko pasienyje, negirdėjome. Tačiau atsinaujinusi karo žaizda tapo tarytum vaizdine priemone tų emocijų, kurias visą viešnagės savaitę patyrėme. Kaip baksnojimas nosimi: „Dar nesupratai? Žiūrėk, uostyk, klausyk“.
Armėnijoje mus globojo žurnalistas Davitas ir menininkė Ana. Abu baigę po dvi aukštąsias, moka po kelias užsienio kalbas. Šeima augina du vaikus. Ana emocingai pasakojo tautos ir savo šeimos istoriją, vėlų vakarą mus nusivedė prie monumento armenų genocido aukoms. 1915-1917 metais turkai išžudė du milijonus Turkijos armėnų.
Lankėmės ir Jerevano karių kapinėse, įrengtose pastaraisiais dešimtmečiais. Tūkstančiai jaunų vyrų kapų, žuvusieji į tave žvelgia iš didžiulio formato nuotraukų. Prie kiekvieno kapo – flagštokas ir Armėnijos vėliava. Tūkstančiai vėliavų, tūkstančiai nuotraukų, tūkstančiai gėlių puokščių. Per kapines plaukia srautas žmonių. Prie dvidešimtmečių kapų verkia broliai, tėvai, merginos. Panašios, tik mažesnės karių kapinės yra visuose Armėnijos miesteliuose.
Trečiadienio vakarą, kai mes jau buvome namuose, prie Armėnijos parlamento vyko mitingas, minia reikalavo premjero Nikolo Pašianiano atsistatydinimo. Premjeras kaltinamas netinkama diplomatija, nepasiruošimu gynybai ir nesugebėjimu iš Azerbaidžano atsiimti prarastas Kalnų Karabacho teritorijas. Pastarasis kaltinimas man labai nepatiko.
Atrodytų, Armėnijoje sutikome daug skirtingų žmonių, išgirdome daug skirtingų pozicijų. Tačiau, regis, visi armėnai nori taikos… Bet labai jau mažai tikėtina, jog Azerbaidžanas Armėnijai Karabacho žemes ims ir atiduos taip sau, be karo.
Armėnai, viena iš labiausiai pasaulyje nuniokotų, iškankintų tautų. Buvusi didžiulė valstybė kelis pastaruosius šimtmečius, iki pat Tarybų Sąjungos griūties, buvo okupuota. Didžioji tautos dalis gyvena užsienio valstybėse, pačioje Armėnijoje yra tik 3 mln. gyventojų, o užsienio diasporose priskaičiuojama apie 6-8 mln. armėnų.
Pagaliau laisvi tapę armėnai neturi ramybės ir jos dar ilgai neturės. Skauda jiems dėl Karabacho žemių ir dėl žuvusių savo žmonių.
Dėl visko galime kaltinti Rusiją. Saugu ir patogu Rusiją kaltinti. Juolab kad ir armėnai ant rusų pyksta, jog šie tik imituoja sąjungininkus, o iš tiesų, Armėnija naudodamiesi kaip šaškių figūra, žaidžia savo geopolitinius žaidimus. Deja, bet man nepanašu, kad net jeigu Ukrainos kariai užims Maskvą ir Putiną už kojų pakars mauzoliejuje, Armėnijos-Azerbaidžano karai baigsis. Didi, sena armėnų tauta, pirmoji pasaulio valstybė, krikščionybę paskelbusi savo religija, Urartų karalystės palikuonys, nuo 400-ųjų mūsų eros metų turinti savo raštą, dar dešimtmečiams yra pasmerkta karui.
Net jeigu jų „azerai“ nebekliudys (greičiausiai kliudys), pažeminti armėnai nenurims. Kapai su vėliavų flagštokais karštą pietiečių kraują kaitina iki virimo temperatūros. Todėl bijau, kad kapinės turės intensyvaus plėtimosi tendenciją.
Gražina, atsisveikindama su Davitu ir Ana, pasakė: „Mes dar būtinai susitiksime, aš tai žinau.“ Tai man taip pat nepatiko. Maža tikimybė, kad mes dar kada nors važiuosime į Armėniją. Mažai vilties, kad Davitas su Ana į Lietuvą atvyks kaip turistai. Jiedu kalba, kad neketino ir neketina emigruoti. Nesinorėtų, kad jie emigruotų iš šalies ne savo valia…
