Apie kelią, kalną ir pilį (Rievės, „Anykšta“ 2021 10 09)

Nieko nestebina užmirštas kelias į Šeimyniškėlių piliakalnį. O turėtų. Piliakalnio, kurį fanaberni anykštėnai vadina Voruta, likimas absurdiškas ir kurioziškas.
Mane džiugina, kad medinė pilis ant jo nebuvo suręsta. Matyt, niekada medinis trobesys ant šio kalno ir nebebus pastatytas. Juk bėgant metams keičiasi valdžių (nuo seniūnų iki eurokomisarų) mentalitetas. Keičiamės ir mes patys. Kuo daugiau matom pasaulio, tuo mažiau džiugina „Amaretto“, krabų lazdelės ar turkiški megztiniai. Manau, kad pilies entuziastų 1991-aisiais buvo gerokai daugiau nei jų liko 2021-aisiais.
Tvarkingas kalnas gali būti gražesnis nei kalnas su trobesiu. Jis net privalo būti gražesniu. Aišku, čia skonio reikalas, bet aš, būdamas geografu, gamta pasitikiu labiau nei žmonėmis. Šeimyniškėlių kalnas – ne šiaip kalnas, o piliakalnis, taigi, žmonių kūrinys. Gal ši vietovė būtų dar geresnė, jeigu jos ir XIII amžiuje žmonės būtų nekliudę. Bet Mindaugui protokolo dėl kraštovaizdžio niokojimo, siekiant asmeninių tikslų, nesurašysi. Juolab kad ir jo kaltė nėra įrodyta.
Anykščiai nuolat ko nors siekia. Norim būti kurortu, o dar labiau kokia nors sostine. Kultūros, Europos, pirmąja Lietuvos ir t.t.. Dabar ruošiamas „Karališkųjų Anykščių“ projektas. Kas antras pas mus – karalius arba bent jau grafas. Blogiausiu atveju – bajoras. Vien kilmingieji, nėra ką pasiųsti piliakalnio šienauti.
Pietrytinio papilio šlaitą vanduo graužė tol, kol smegduobė ėmė matytis nuo plento. Duobei užpilti prireikė 30 kubinių metrų žemės. Piliakalnio šlaitai šienaujami kartą per metus, kai Anykščių regioninis parkas gauna „kokių nors pinigų“. Šiaurės vakarinis papilys turistams nepasiekiamas, nes laiptai seniai sulūžo. Pietrytiniame papilyje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė dengta gruntu, duobėmis ir vandeniu. Gerai, kad nors Kęstučio Tubio kelią į pilį išsaugojome. Pilies, tiesa, nėra, bet kelias liko. Būta kitados pavadinimų, pvz., „Kelias į komunizmą“ ir „Komunizmo keliu“. Į žmonių kalbą išvertus tuos žodžių junginius, išeitų „kelias į nieką“, į ten, ko apskritai nėra, nebuvo ir nebus. Taigi, kodėl negali būti kelio į pilį? Juolab kad Anykščių rajono vicemeras Dainius Žiogelis sako, kad keliu labai patenkinti kultūrininkai ir Anykščių regioninis parkas. Visiems patogu.
Visi keliai tiesiami tam, kad būtų patogiau. Dar ir Šventosios upės atkarpą išasfaltuokim. Žiūrėk, dauguma ir pritars tokiam sprendimui, gal tik Juozas Ratautas patriukšmaus, kad jam asfaltas per juodas. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad viskas žmonėms, jų patogumui, akių ir kojų džiaugsmui.
Valdžios keičiasi, todėl keičiasi ir rajono prioritetai. Nors, tiesą sakant, prioritetai keičiasi nedaug. Karaliais norėjo būti ir pilį planavo statyti visi rajono merai. Gal tik Leonas Alesionka, jei gerai atsimenu, pilies nestatė. Na, bet jis ir be pilies karaliumi jautėsi. Tiesa, trumpai. Iki tol, kol buvo giljotinuotas. Ir dabartiniai pilies nebestato. Tačiau akivaizdu, kad ir jiems norisi kažko karališko.
Neišskirtinis mūsų piliakalnis. Gal nebuvo čia Vorutos. Gal ją, kaip ir bajorą Nykštį, Okuličiūtę ir Paskenduolę, Antanas Vienuolis Žukauskas sugalvojo. Vargu ar tai yra svarbu. Vieta vis tiek gera. Ir estetiškai, ir geografiškai. Vaikus patogu ir saugu į kalną paleisti. Vienas kitas, žiūrėk, ir susidomi istorija, o kiti bent pabūna ore. Nemokamai. Ir tai yra gerai.
Žmogaus potencialą vertinu prašydamas pasakyti, kokią sumą jis planuoja uždirbti. Ne uždirbti, o tik sufantazuoti – jei daryčiau tą ir tą, tai padaryčiau tokio ir tokio dydžio biznį. Vieno fantazija neša tik iki šešių krepšių per dieną surinktų aukščiausios kokybės baravykų, o kitas žino, kaip prekiauti vertybiniais popieriais. Gyvenime abu jie dirba už minimumą. Pirmasis grybų neieško, antrasis popieriais neprekiauja. Bet antrojo potencialas didesnis. Jis bent žino, kad yra popieriai, kurie turi vertę… Valdžioms, matyt, reikėtų taikyti atvirkščią strategiją – prisvaigti apie grandiozinius projektus labai paprasta: nebus įgyvendintas – užmiršim, pavyks – girsimės. Bet negi prieš rinkimus pasakosi, jog remontuosi laiptelius ar rekultivuosi K.Tubio kelią. Juolab kad mažiems darbeliams reikia daugiau asmeninių pastangų. O dėmesio tie mažieji nuolat prašosi.