Yra toks lietuvių liaudies šokis „Kepurinė“, bent man – labai gražus ir smagus – ten pagal taktą žmonės kepurėles nusivožia ir sveikinasi, jomis mojuoja. Gražu ir simboliška – žmonės nebijo pasirodyti be kepurės.
Yra toks lietuvių liaudies šokis „Kepurinė“, bent man – labai gražus ir smagus – ten pagal taktą žmonės kepurėles nusivožia ir sveikinasi, jomis mojuoja. Gražu ir simboliška – žmonės nebijo pasirodyti be kepurės. Galvodamas apie jį, kai ką prisiminiau – turėjau įdomią patirtį tarybinėj armijoj, kaip ir kiti mano kartos vyrai. Daugelis karininkų buvo trumpai tariant menkystos ir karjeristai ir tiesiog nedidelio proto bei erudicijos. Tačiau mums nuolat kalė, kad ir koks „padla“ yra leitenantas, jam pagarbą atiduoti reikia. „Pagerbiate uniformą, o ne asmenį”, – sakydavo.
Žodžiu, visa to piliečio jėga buvo sutelkta kepurėje, kurią jis nešiojo. Nėra kepurės – nėra ir pagarbos. Jei prikibdavo, kodėl karininkui neatiduodi pagarbos, sakydavai: “Be kepurės pagarba neatiduodama“. Ir tai buvo teisėta. Net ir bjauriausias leitenantas susigaudydavo, kad neturėdamas kepurės jis nevertas pagarbos atidavimo, nes neatstovauja sistemai… va tokią „Kepurinę“ šokdavome, kartu supratau, kad tikras žmogus pasimato, kai nusiima kepurę
Kai pasižiūri į šiandieninę Lietuvą, matai tą patį variantą, tik kartais dar neskanesnį – viskas sutelkta į „kepures“ – aš verslininkas, aš viršininkas, aš direktorius, aš politikas, prašau atiduoti pagarbą. Tačiau kepurė nukrinta ir nieko nelieka.
Kiek mačiau, „kepurė“ nė vieno geresniu žmogum nepadarė, o sugadino ir nužmogino daugybę. Galbūt kaltas mūsų lietuviškas mentalitetas, kai pamatę kepurę iš baimės virpiname kojas tol, kol „kepurėtieji“ pavirsta visagaliais monstrais, tačiau kaip ten bebūtų ir kiek pagarbos begautų, „kepurėtieji“ geriau tegu prisimena, kad gerbia ne juos, o tas „kepures“, po kuriomis jie pasislėpė.
Be to, kaip stipriai ant ausų kepurę beužtrauksi, kartais pakyla vėjas, o kas po to? Nors, ką čia toli ieškoti. Paprasčiausias tokios veiklos modelis matomas šeimoje. Kurį laiką tėvai pasislepia po „tėvų kepure“, bet juk laikas eina ir vėliau pamatai, kad tos priedangos nebeužtenka, nes jaunimui tiesiog smalsu, kas ten, po ta kepure išties slepiasi. Ir vargas mums, kai nusivožę apdangalą patys bijome į save pažiūrėti. Nelaukime vėjo.
