Apie laisvę

„Mus vienija krepšinis ir bulviakasis“,- galvoju eidamas gatve apie šitą laiką. Deja, dabar belieka tik krepšinis, nes bulves vis rečiau auginame, labiau pasitikime ūkininkais ir parduotuvėmis. Praėjo tik 20 metų nuo sovietinės santvarkos žlugimo, o kaip pasikeitė mūsų įpročiai ir supratimas. Sovietmetį išgyvenome todėl, kad visiškai nepasitikėjome santvarka ir žinojome, kad pasirūpinti savimi turime patys. Uogienės, kompotai, auginamos daržovės ir gyvuliai leido išlaikyti sąlyginę nepriklausomybę nuo valdžios malonės. Dabar gi viskas atvirkščiai – kažkaip įsitikinome, kad svarbiausia uždirbti pinigų, o visą kitą – nusipirksime, taigi esame laisvi nuo darbo. Kitaip sakant, tapome priklausomi nuo išorės – prekybininkai pasirūpins.

„Mus vienija  krepšinis ir bulviakasis“,- galvoju eidamas gatve apie šitą laiką. Deja, dabar belieka tik krepšinis, nes bulves vis rečiau auginame, labiau pasitikime ūkininkais ir parduotuvėmis. Praėjo tik 20 metų nuo sovietinės santvarkos žlugimo, o kaip pasikeitė mūsų įpročiai ir supratimas. Sovietmetį išgyvenome todėl, kad visiškai nepasitikėjome santvarka ir žinojome, kad pasirūpinti savimi turime patys. Uogienės, kompotai, auginamos daržovės ir gyvuliai leido išlaikyti sąlyginę nepriklausomybę nuo valdžios malonės. Dabar gi viskas atvirkščiai – kažkaip įsitikinome, kad svarbiausia uždirbti pinigų, o visą kitą – nusipirksime, taigi esame laisvi nuo darbo.  Kitaip sakant, tapome priklausomi nuo išorės – prekybininkai pasirūpins. Tačiau kaip parodė šios vasaros įvykiai Rusijoje, tai labai pavojinga pozicija – viena didesnė nelaimė(šiuo atveju karštis ir gaisrai) ir megapolis Maskva vos neliko be aprūpinimo produktais. Susizgribę rusai skubiai atkūrė ūkininkų turgus, kad nepriklausytų vien nuo prekybos centrų… Toks scenarijus galimas ir Lietuvoje, bet ar esame tam pasiruošę?

Kas neramina, tai tas faktas, kad net uoliau nei valdant komunistams esame mokomi mąstyti unifikuotai. Ir kažkaip tas mąstymas smelkiasi nepastebimai, bet labai nuosekliai – komunistai nesugebėjo priversti, kad lietuvis neužsiimtų žemės ūkiu,o per 20 metų įvyko nesuprantamas virsmas  – žmonės nueina nuo žemės, savo didžiausios atramos. Visuomenė tapo priklausoma nuo valdžios išmokų ir prekybos centrų kaip sunkus ligonis nuo lašelinės, tačiau kas bus, kai geroji sesutė neateis su nauja doze?

Manau, kad lengviausia įveikti tautą tada, kai visi mąsto tipiškai arba kai atsiranda jėga, priverčianti mąstyti tipiškai.  Anykštėnai ne kartą demonstravo ypatybę elgtis ir mąstyti laisvai. Ką gali netipinis mąstymas, pavyzdžių yra daug. Vieną iš jų, svarbų ir anykštėnams,  pateikia istorijos laikraščio „Voruta“ rugsėjo mėnesio numeryje ilgametis Kavarsko klebonas, Lietuvos partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis rašo: “Mes jau turėjome vieną atmintiną atvejį – kuomet Rytprūsiuose žuvo generolas Černiachovskis. Jį palaidojo Vilniuje prieš dabartinius Vyriausybės rūmus. Tada Vilniaus Aukščiausioje Taryboje buvo pasiūlyta Vilnių pavadinti Černiachovskiu. Visiems deputatams tylint, atsistojo rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis ir energingai užprotestavo. Jis sakė: „Atvažiavęs į sostinę lietuvis, nežinos jos pavadinimo“. Pajutę energingą rašytojo protestą, komunistinė valdžia nusileido ir Vilnius išsaugojo savo vardą. Maldoje prisiminkime šį garbingą lietuvių rašytoją“.

Taigi, netipinis mąstymas gali kliūti kažkam, tačiau jis yra būtinas išlikti tautai. Kaip sakė A.Baranausko ir A.Žukausko – Vienuolio memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, jei istorikai patvirtins teiginį apie tai, kad anykštėnas A.Žukauskas – Vienuolis padėjo išsaugoti Vilniaus vardą, „galėsime vaikščioti aukštai iškėlę galvą“. Iš tikro taip ir yra – ir tai dėl vieno netipiškai tam laikmečiui mąsčiusio žmogaus. Nors prisiminkime ir Antaną Baranauską, juk ir jis „Anykščių šilelį“ parašė tada, kai lenkų dominavimo laiku buvo teigiama, kad „chalopų“ kalba poezijai netinkama. O juk šiandien Lietuva vadinama poetų šalimi. Nuo ko tai prasidėjo? Nuo to vienintelio žmogaus, kuris mąstė ne standartais, ne tradicijomis, ne klišėmis, ne taip, kaip buvo patogu ir įprasta. Pasižiūrėjus į tokius pavyzdžius matai, kad tie žmonės gyveno laisvoje šalyje, nors aplinkybės sakė priešingai, nes patys buvo laisvi. Kyla klausimas, ar mes gyvendami nepriklausomoje valstybėje jaučiamės taip pat laisvi?