Apie lidlą ir autobusus iš Daugpilio (Aukštaitiškas formatas, Nr. 99)

Molėtuose atidarė „Lidl“ parduotuvę. Jeigu mieste yra lidlas, tai manyk, nieko jam ir nebetrūksta. Pažįstų anykštėnų, ir nemažai, kurie bent porą kartų per mėnesį rengia išvykas į Utenos arba Ukmergės lidlus. Yra gamtinis turizmas, yra kultūrinis turizmas ir yra lidlinis turizmas. Molėtai prie viso kito gėrio tampa dar ir šio turizmo profilio kryptimi.

Taip dažnai giriu Molėtus, kad jau ir pačiam dėl to nesmagu. Kita vertus, nemėgstu lidlo, ir man jo niekur netrūksta. Ypač Molėtuose jo nepasigedau. Bet faktas, kad nauji prekybos centrai eina ten, kur mato pinigų srautus (arba būsimus pinigų srautus), yra neginčytinas. Mūsų apskrityje iki tol lidlas veikė tik regiono centre Utenoje ir kol kas gyvame Visagine.

Utenoje sutelktos centralizuotos regiono valdininkijos pajėgos bei nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio veikiančios didelės gamyklos. Utena neišvengiamai liks visos apskrities administraciniu ir gamybiniu centru.

Visaginas – sovietinis vienos įmonės miestas. Tolimesniuose buvusios sovietų sąjungos užkampiuose tokie miestai tampa vaiduokliais. Keliasdešimt metų paklestėję, sunyksta. Visai. Nelieka nei vieno žmogaus. Tik tušti daugiabučiai ir „dom kultūry“, prie kurio apsamanojęs Lenino biustas. Visaginas ne Sibire, bet ir jo perspektyvos aiškios. Nebe laikas gerti „Boržomi“, kai atominė elektrinė uždaryta. O faktas, kad uždarytoje elektrinėje vis dar dirba per 1,5 tūkst. žmonių, vargu ar turėtų labai džiuginti.
Molėtai, Anykščiai, Zarasai ir Ignalina panašūs savo turistiniu neva potencialu, pramonės nebuvimu, gyventojų amžiaus struktūra. Anykščiai, Zarasai ir Ignalina turi kurortinių teritorijų statusą. Vasara prasidėjo. Turistinis sezonas. Klesti visos trys kurortinės teritorijos, pinigų nebėr kur dėti?

Kurortas yra gerai. Kaip nagų lakavimo paslauga. Tarkim, dirbi ūkvedžiu seniūnijoje, o vakarais lakuoji nagus. Jeigu turi sveikatos ir kokybiškai dirbi, gali „užsilakuoti“ solidų priedą prie algos, gal net visą algą. Galbūt net verta mesti solidų ūkvedžio postą ir atidaryti savo manikiūro saloną.

Taip ir su kurortais. Palanga – manikiūrininkas, kuris vasaromis dirba po 24 valandas per parą, Zarasai irgi 24 valandas dirba. Bet per metus…
Kiek Anykščiai, Ignalina ir Zarasai besvaigtų apie savo „įsikurortinimą“, iš turistų jie gali gauti tik pajamas smulkioms išlaidoms, taip sakant, kišenpinigius.
Panaudokim primityvią skaičiuoklę – rajone X gyvena 20 tūkst. žmonių, kiekvienam iš jų metams pragyvenimui reikia bent 10 tūkst. eurų. Taigi visų jų (žmonių, ne rajono) bendras metinis biudžetas – 200 mln. eurų. Vienas pilnas vaikų autobusas į lankomą miestą X atveža, duok Dieve, tūkstantį eurų. Savivaldybei X norint surinkti bent 10 procentų realaus savo gyventojų biudžeto, per metus reikėtų sulaukti bent 20 tūkst. autobusų su turistais. Kitaip tariant, net jeigu kiekvienas Daugpilio mokinys kas antrą dieną važiuotų į ekskursijas po X kraštą, jo gyventojai iš tokio turizmo naudą pajustų tik minimaliai. Rimti ekonominiai pokyčiai miestą ištiktų nebent, jeigu visi Daugpilio vaikai kartu su tėvais keliems mėnesiams kiekvienais metais apsigyventų Zarasuose, Ignalinoje ar Anykščiuose. Ir dar pageidautina, kad daugpiliečiai nesimėtytų – jeigu jau nuspręsta važiuoti į Zarasus, tai visi į Zarasus, neblaškant investicijų po Ignaliną ir Anykščius.

Šioje vietoje grįžkime prie Molėtų lidlo. Ir dar šiek tiek prie „Teltonikos“. „Teltonikos“ gamyklose Lietuvoje dirba per 3000 darbuotojų. Bendrovės savininkas, iš Molėtų kilęs Arvydas Paukštys gimtajame mieste įkūrė sąlyginai mažą padalinį, kuriame dirbs tik iki 500 žmonių. Pagailėjo Molėtams A. Paukštys investicijų, ech pagailėjo. Juk galėjo visą tūkstantinę „Teltoniką“ į Molėtus sukraustyti!

Tačiau negali, kaip sovietmečio partinis organas, besti pirštu į žemėlapį ir nurodyti, kad čia turi atsirasti miestas. Viskas rinkos ekonomikoje siejasi pradedant kalnais, orais, žemės našumu ir baigiant „Teltonika“, lidlu bei Daugpilio autobusais.
Lidlas man dvelkia miesto stabilumu. Tarytum vizitinis užrašas – „čia vis dar galima gyventi“ (Visaginui) arba „čia jau galima gyventi“ (Molėtams).