Suaugę irgi piešia… Gal jų piešiniuose mažiau spalvų, gal gražuolė princesė virsta žmogeliuku iš penkių pagaliukų, gal saulei pamirštama nupiešti šypsena ir ilgos blakstienos, bet jie piešia… Piešia tam, kad susipažintų, nes sudėtingi žodžiai dažnai paslepia širdį.
Psichologai, siekdami padėti žmonėms susipažinti, naudoja piešimo terapiją – koks paradoksas, reikalingi psichologai, kad žmonės gebėtų susipažinti… Išgirsti žodį „vaikystė“ ir pieši tai, kas pirmiausia šauna į galvą. Imu žalią pieštuką ir piešiu abipus upės siūruojančius meldus, dar medinį lieptą, o ant jo – du žmogeliukus, deja, iš penkių pagaliukų – kitaip piešti jau nebemoku, o ir pieštuko spalva nebesvarbi… Siunčiu savo piešinį žmogui, sėdinčiam man iš kairės, kad jis mano vaikystę papildytų detalėmis. Kažką piešiu ir kitų žmonių piešiniuose… Ir taip ratu, dešimt žmonių kuria kitų vaikystę. Gaunu savo piešinį atgal ir jo nebeatpažįstu – lapo viršuje spindi saulė, plaukia vienas į kitą panašūs kamuoliniai debesys, upėje žydi vandens lelijos, mano nupiešti žmogeliukai laiko meškeres, o ant upės kranto kamuoliu žaidžia vaikai… Nenoriu jo, tai nebe mano piešinys, nebe mano vaikystė… Pykstu net dėl to, kad upė turi aiškiai užbrėžtus krantus…
Mano vaikystė – tai tik meldai, lieptas ir du žmonės… Sutinku tik su žydinčiomis vandens lelijomis. Jos tikrai žydėjo, jos tikrai skleidė baltus žiedus ir taip magėjo juos nuskinti vien tam, kad užuosti šios paslaptingos gėlės kvapą. Tačiau maža vaiko rankutė nesiekė plūduriuojančių augalų… Iki šiol nežinau, kaip kvepia vandens lelijos…
Žiūriu į savo piešinyje ryškiai mėlynu pieštuku nupieštus vienodus debesis ir šypsausi – tada jie man buvo panašūs į storulius meškinus, kartais į dramblius, o kai kurie mokėjo šypsotis, tačiau jie visi buvo skirtingi – iki šiol nesu mačiusi vienodų debesų, tik gal storuliai drambliai dabar man panašėja į pūkinius patalus, kur gali griūti pavargęs, kur tave apkamšys ir švelniai užklos. Pabusi ramus ir nesužeistas…
Du žmogeliukai ant liepto – aš ir ji. Kartais mama, kartais kuri iš tetų… Ir ne meškerioti mes eidavom – į upę nešdavo velėti skalbinius – visada bėgdavau iš paskos, nes tik taip galėdavau atsidurti ant liepto – mažos mergaitės prie upės vienos neleisdavo. Aš nešdavausi lėlę, o ji (mama ar teta) – naščius su dviem kibirais skalbinių. Kelias iki liepto man tada buvo ilgas – išmintu takeliu pro vyšnią ir obelis, seną aprūkusią pirtį, dar į pakalnę – ir tik tada upė. Atgal taip pat – tik jau į kalniuką ir su kur kas sunkesne našta – du kibirai šlapių drabužių. Norėdavosi padėti – maža rankute prilaikyti kibiro rankeną… „Geriau glėbyje nešk lėlę, po maudynių jai gali būti šalta“ – lėlė svarbu, tad ją dar smarkiau apkabindavau.
Ilgai nesupratau, kodėl tas dvi į upę įbridusias lentas jos vadindavo lieptu… „Ar ir šiandien eisim ant tiltelio“ – įsikibdavau mamai, o gal tetai į ranką… „Eisim, nuo liepto drabužius upėje skalaudavo dar tavo močiutė…“ Zyzdavau, kodėl ten, tolėliau per upę nutiestą keliuką žmonės vadindavo tiltu, o štai vieta, kur bėgdavau maudyti lėlės, tik lieptas. „Tiltas sujungia du krantus – pereini jį, ir štai jau esi kitoje pusėje, o mūsų lieptas tik rūbams skirtas velėti, kitos upės pusės niekaip nepasieksi“ – sakydavo mama ir kuriam laukui nustodavau galvoti, kodėl mūsų lieptas nėra tiltas.
Beje, labiausiai pykstu už tuos piešinyje pavaizduotus kamuoliu žaidžiančius vaikus. Jokių vaikų mano vaikystėje nebuvo, ir kamuoliu niekas nežaisdavo. Buvau tik aš ir keli suaugę, bet to ir užteko. Ryte pabusdavau nuo dėdės pustomo dalgio garso – tas darbas man kažkodėl visada atrodė toks paslaptingas… O išgirdusi kalamą dalgį, pratraukdavau kambario užuolaidas ir matydavau kaip teta, lydima nedidelio juodo, o gal jau šviesiai rusvo šuns eidavo į lauką melžti karvės. Virtuvėje jau būdavo įkurta krosnis – bus pusryčiams blynai su sviestu…
Ilgiuosi tų rytų, kuriuos užpildydavo žmonės… Ilgiuosi rytų, kai ant stalo garuodavo pusryčiai – kasdien tokie patys, bet niekada nenusibostantys.
Grįžtu prie savo piešinio – kas kad jis jau nebe toks, kokį piešiau pati. Aš vis tiek matau tik meldus, upę, lieptą ir du žmogeliukus ant jo… Kai išgirstu klausimą, kas nuo to laiko, kurį įsivaizdavau piešdama pasikeitė, ištariu tik vieną žodį: „Niekas…“
Tačiau suprantu, kad sakau ne tiesą… Maža mergaitė užaugo, meldai užgožė upę, o lieptas jau tikriausiai seniai sutrūnijęs – kas gi dabar ten beeina velėti rūbų, tačiau svarbiausia – nebeliko tų dviejų žmogeliukų…
Į upę dabar pažvelgiu nebent tik pro ištuštėjusios trobos langą – vagos nebesimato, tik šiapus ir anapus jos iškeroję medžiai.
Kartais pagalvoju – kaip norėčiau dabar sėdėti ant to paties liepto kojas įmerkusi į vandenį ir užduoti mamai tą patį klausimą: „Mama, o kuo gi skiriasi lieptas nuo tilto…?“ Nebeužduosiu…
Tik jos kažkada ištartą atsakymą įsiminiau – tiltas sujungia, o lieptas… O nuo liepto galima žiūrėti į vandens lelijas…
