Apie Mickūnų mokyklą ir besikeičiantį pasaulį…

Mickūnai įsikūrę šalia plento, prie pat Šventosios istorinio plieninio tilto. Kadaise čia, pačioje patogiausioje vietoje karčemai, stovėjo dvarelis, kurio paskutinės savininkės Karosaitės, persekiotos sovietų, sodybą apleido.
Nuo 1952 iki 1974 metų čia veikė setynmetė, o vėliau aštuonmetė mokykla, taip pat ir pionierių stovykla.
Mokyklos, vėliau ir pionierių stovyklos, pastate įsikūrusi Petrui Bražiūnui priklausanti kaimo turizmo sodyba, dalis buvusios pionierių stovyklos pastatų atiteko kitiems savininkams, kurie čia organizuoja įvairias, net karinėmis vadinamas stovyklas jaunimui.

Dvarų pasaulis

Pasak žmonėse sklidusių kalbų, Mickūnų dvaras kadaise priklausė garsiam ponui, gal net daugybę dvarų valdžiusiam grafui Lopai. Svarbesnioji jo rezidencija buvusi Sterkonyse, bet jis mėgdavęs vos ne kasdien, dažniausiai vakarais, karietaite nudardėti iki Mickūnų. Pravažiuojančio pono labai laukdavę Leliūnų ir kitų sodžių vaikai, mat pamatęs bebėgiojančius mažuosius, Lopa visuomet švystelėdavo saują kitą saldainių.
Žydai veždavo jį vežėčiomis iki Debeikių, o šis pliekdavęs juos bizūnu. Tokia pramoga nepigiai atsieidavusi, o žydai mielai kentėdavę skausmą ir pažeminimą – atlyginimas buvę penki ar visa dešimtis carinių rublių. Seniai pono Lopos didybės metai praėjo, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1913 metais, Mickūnų dvarą nupirko Jonas Trečiokas, atkilęs iš Puroniškio kaimo, įsigaužusio Šimonių girioje. Jis kartu su žmona Karolina augino sūnų Juozą ir keturias dukras: Oną, Marijoną, Anelę ir Stasę.
Juozą leido į mokslus. Jis baigė Rygos gimnaziją, po to Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau kilusi bolševikinė revoliucija mokslus nutraukė. Sugrįžęs į Lietuvą 1919 m., stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose už tėvynės nepriklausomybę. Studijas baigė tik 1923 m., kuomet Lietuvos universitete išlaikęs egzaminus įgijo medicinos gydytojo diplomą. Mokėsi ir karo mokykloje, po to daugelį metų tarnavo Lietuvos kariuomenės medicinos tarnyboje, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Pokariu pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Sesuo Anelė dar caro laikais išvyko mokytis į Daugpilį, tame tolimame mieste ir žuvo – paskendo Dauguvoje. Lietuvoje pasilikusios jau ištekėjusios seserys Marijona Petronienė ir Ona Mikučionienė patyrė sovietų valdžios represijas. Namuose pasilikusi jų sesuo Stasė Trečiokaitė, vengdama tremties, iš dvarelio pasitraukė. Pasiliko tik ūkvedys Antanas Binkauskas, kilęs nuo Užpalių ir daugelį metų čia tarnavęs. Iki pat 1952 metų dvarelyje gyveno bent po dvi šeimas, o tais įsimintinais metais visi privalėjo išsikraustyti – trobesių prireikė mokyklai.

Mokyklos era

Nuo seniausių laikų apylinkėje veikė pradžios mokykla. Bene pirmoji, dar rusiška liaudies pradžios mokykla caro laikais veikė Mičionių kaime. Ten pat jau lietuviška mokykla veikė ir tarpukariu, vėliau ji persikėlė į dar didesnį Leliūnų kaimą. Kuriant septynmetę mokyklą, ją nuspręsta įkurdinti Trečiokaičių dvarelyje, didžiuliame dviejų galų name, kuriam priklausė dar ir ūkiniai pastatai.
Mickūnų kaimo istoriją tyrinėjęs iš Leliūnų kilęs istorijos mokytojas Gintaras Ražanskas archyve surado originalų mokyklos įsteigimo dokumentą. Žinią, kad Anykščių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas Domas Kazlauskas 1952 m. rugsėjo 1 d. išleido įsakymą – „Sutinkamai su liaudies ūkio planu Mickūnuose nuo šių metų rugsėjo 1 d. atidaroma septynmetė mokykla“. Naujosios mokyklos direktoriumi paskirtas Jonas Šepetys.
Šią mokyklėlę lankė ir netoliese nedidelėje gryčiutėje su motina ir broliu bei seserimi augęs Petras Bražiūnas. Jam labiausiai patikdavę kino vakarai. Atvažiuodavęs kino operatorius. Smagu būdavę prie jo arčiau pabūti, uosti magišką kino juostų kvapą, klausytis projektoriaus tarškėjimo, o jei dar leisdavo juostas pervynioti, tai ištikdavo laimė tikriausia. Aštuntą klasę užbaigęs, Petras išvažiavo į Kauną mokytis kino mechaniku. Deja, nors buvo išsirūpinęs ir kolchozo pirmininko leidimą-rekomendaciją, bet per pirmą kartą įstoti nepavyko. Tačiau savo svajonės neapleido, įstojo jau baigęs vidurinę ir per metus tapo diplomuotu kino mechaniku. Paskirtas į Anykščių kino direkciją, pradėjo savo kelionių po kaimų kultūros namus bei mokyklas odisėją: rodė filmus, guviai bendravo su sodiečiais, mat kinas buvo itin mėgstamas, laukiamas, o „kinščikas“ gerbiamas.

Gyvenimo smagumai…

Mokyklos pastatas, aplinka, ten vykstantys kultūriniai renginiai visuomet viliojo, masino. Pievose, prie tilto, vasarą vykdavo smagūs apylinkių saviveiklininkų festivaliai – zoninės dainų šventės. Dainuodavo, grodavo, šokdavo, varžydavosi sporto rungtyse, o po to smagiai vaišindavosi. Valdžios atstovams, organizatoriams skardžio šlaite buvo įrengta tribūna.
Bet didžiausia to meto vaikų pramoga buvo upė. Petras susimąsto, pradžiunga, prisimena. Kaip įdomiai vaikystėje būdavę: motina dienų dienas triūsė visokius darbus dirbdama kolūkyje, drauge gebėjo pasirūpinti šeima ir nemenku namų ūkiu. Juk buvo, kad laikydavo dvi karves – kiek su jomis darbo, kiek rūpesčio, kol šieno pridžiovindavo. Tad vaikams prie upės išbėgti dažnai neleisdavo. O kai išsprūsdavo, tai pasinerdavo į nesibaigiančias maudynes aukščiau geležinio tilto, prie didžiojo akmens. Dar kilbukų ir didesnių žuvų gaudymas meškere bei sumani lydekų medžioklė. Jas prisėlinę nunerdavo ant ilgos karties pritaisytais ir iš vielos sunertos kilpos nerklais. Kartais ir po kelias margašones, besimėgaujančias popiečio saulute, nunerdavo. Žiemą džiugindavo nesibaigiančios vaikų pramogos snieginguose laukuose, ant kalnelių. Slides padovanojęs Petrui dėdė. Labai gerai slystančias, išlenktas iš uosio lentučių, su lengvomis bei tvirtomis bambukinėmis lazdomis

Pionierių stovyklos era

1974 metais aštuonmetę mokyklą panaikino, o išlikusiuose pastatuose Anykščių rajkoopsąjunga įrengė respublikinę pionierių stovyklą „Puntukas“.
Iš pradžių dalis pionierių, jie atvykdavo iš visos respublikos, kaip ir dera, nakvodavo palapinėse. Per kelerius metus pastatė papildomų patalpų, įvestas centrinis šildymas, įrengta valgykla. P. Bražiūnas ten 1980 m. ėmė dirbti ūkvedžiu. Stovyklautojai gyvendavo visą vasarą, kiekvienoje bene 18 dienų trunkančioje pamainoje būdavę apie 120 vaikų. Juos prižiūrėdavo, buitimi rūpindavosi bene trys dešimtys darbuotojų. Dažnokai vaikai iš stovyklos bandydavo pabėgti – troško nuotykių. Kartą pora pabėgėlių išsprukę apsigyveno šieno kupetoje.
Lietuvai 1990 metais tapus nepriklausomai, dar kelias vasaras veikė moksleivių, jau ne pionierių, poilsio stovyklos. Petras pirmiausia „privatizavo“ – 1992 metais išsipirko savo butą, o po dešimtmečio atsirado proga, mat turėję pirmumo teisę, nupirkti ir visą palivarką. Tad pasitaręs su žmona Janina, pamąstę apie vis populiarėjantį kaimo turizmą, pasiskolinę pinigų. Įdomu, kad 2003 metais paskutinėje vykusioje stovykloje stovyklavo iš JAV atvykę ateitininkai, o naujieji savininkai po poros metų pradėjo verstis kaimo turizmu.

„Senoje sodyboje“

Palengva iš naujo suremontavo visus pastatus, įrengė jaukius kambarius nakvynei, patalpas bendravimui, žaidimams, konferencijoms. Ilgai negalvoję, savo kaimo turizmo sodybą pavadino labai paprastai ir lengvai įsimenamai – „Senoji sodyba“. Vienu metu gali apsistoti iki pusšimčio svečių, 25 nakvynės vietos. Linksmuolis Petras savo sodybos reklamoje pažymi, kad sodyboje galima pasimėgauti ir giedoriaus gaidžio rytmečio kakariekavimu.
Vos atvažiavę į sodybą, veik visi skubinasi prie upės pasivaikščioti, pasimaudyti. Gali pirtyje aukštaitiškoje išsiperti, gali paplaukioti Šventąja ar kokiu mažesniu apylinkių upeliu baidarėmis. Džiugu, kad nemažai svečių sugrįžta ir kitais metais, ne tik patys, bet dar kartu su bičiuliais. Nuolatos apsistoja ir kasmet Mickūnuose vykstančių motokroso varžybos dalyviai bei žiūrovai. Juk „Mickūnai MX parkas“, viena geriausių Baltijos šalyse trasų, įrengta čia pat – anoje pusėje plento, Šventosios slėnio lankose. Ji pusantro kilometro ilgio, su keliolika tramplinų, staigiais posūkiais. Visos ekstremaliausios vietos puikiausiai matomos žiūrovams ir pasižiūrėti čia vykstančių varžybų suplūsta minios.